Kauno valstybinėje filharmonijoje vasario 4-ąją (kitą dieną Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje), diriguojant maestro Robertui Šervenikui, skambėjo Tarptautinio M.K. Čiurlionio pianistų konkurso nugalėtojo Aleksandro Kašpurino atliekamas Sergejaus Rachmaninovo Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 3 d-moll, op. 30, ir Césaro Francko oratorija „Atpirkimas“ („Rédemption“), skirta 200-osioms kompozitoriaus gimimo metinėms. Ją atliko Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas), Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas), Lina Dambrauskaitė (sopranas), Vladas Bagdonas (skaitovas). Oratorija Lietuvoje atlikta pirmą kartą!
Šiuo metu dirigavimą Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatorijoje studijuojantis A. Kašpurinas toje pačioje konservatorijoje baigė fortepijono studijas (prof. T. Zagorovskaja), yra daugelio nacionalinių ir tarptautinių konkursų laureatas, 2021 m. laimėjo pirmą vietą tarptautiniame konkurse „Les Etoiles du Piano“ Prancūzijoje. Galima prisiminti, kad 2019 m. Tarptautinio M.K. Čiurlionio pianistų konkurso trečiame ture pianistas grojo Rachmaninovo Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2, c-moll, op. 18, ir tapo nugalėtoju.
Trečiojo Rachmaninovo koncerto premjera įvyko Niujorke, fortepijono partiją atliko pats kompozitorius, dirigavo ilgametis Niujorko simfoninio orkestro dirigentas Walteris Johannesas Damroschas. O pianistui ir kompozitoriui Józefui Kazimierzui Hofmannui, kuriam kūrinys dedikuotas, jis buvęs neįveikiamas... Interneto galimybės leidžia pasiklausyti geriausiai autoriaus vertinto Vladimiro Horowitzo šio koncerto atlikimo.
Kadangi Trečiasis Rachmaninovo koncertas turi vieno iš sudėtingiausių reputaciją, buvo nuostabu, kad iš po A. Kašpurino pirštų tarsi be pastangų liejosi tiek sudėtingos technikos reikalaujantys pasažai, tiek pakylėta muzikos ramybė. Gera prisiminti akimirką, kai nutilus paskutiniams kūrinio akordams publika sprogo ovacijomis ir buvo apdovanota bisu.
Prieš eidama į koncertą pavarčiau Vlado Jakubėno straipsnių rinktinę, kurioje priminta, kad Francko sakraliniai ir pasaulietiniai kūriniai šmėžavo Lietuvos koncertiniame repertuare jau beveik prieš šimtą metų, jo kūrinius atliko ne tik užsienio atlikėjai (smuikininkai Bronisławas Hubermanas, Jaques’as Thibaut, Robertas Soetensas, Ruvimas Stenderis), bet ir Lietuvos: vargonininkai Konradas Kaveckas, Zigmas Aleksandravičius, Jonas Žukas, smuikininkai Povilas Matiukas, Izidorius Vosyliūnas, pianistai Galina Juodakytė, Estera Aranauskaitė, Vytautas Bacevičius, Jurgis Karnavičius, dainininkė Vincė Jonuškaitė-Zaunienė.
Turiu kelis asmeninius prietarus, vienas jų – kad per kūrinio premjerą gimsta šviežias oras. Šiais kaukių ir respiratorių laikais prietaras beveik nepatikrinamas. Tačiau antruoju – kūrinys atliekamas tiksliai tada, kada jo labiausiai reikia, – niekuomet neabejoju. Toks savalaikis ir Francko „Atpirkimo“ suskambėjimas Lietuvoje. „Pažino žmogus daug visatos gelmių; atrado viršūnių, daug slėnių gilių, gausybę stebuklų padarė; bet viso tikslas tik vienas yra: žudyt vienas kitą gebėt visada ir mirčiai atlaisvinti kelią!“ – taip aktoriaus Vlado Bagdono lūpomis kalba Žmogus pirmoje dalyje „Šiandien“ (tekstus vertė Rūta Skučienė ir Giedrius Prunskus). Tai eilutės iš tuomet Francką sužavėjusios Édouardo Blau poemos „Nacionalinė priesaika“. Dabar poema vertinama kaip pagonybės ir krikščionybės sankirta, parodanti atpirkimą per maldą. Manoma, kad dramaturgas ir libretistas Blau Prancūzijos problemas laikė Dievo bausme už tautos nuodėmes. Ar galėtume naiviai manyti, jog tai, kas poetine kalba buvo išreikšta taip seniai, mūsų laikais neaktualu?
Laiką pralenkusioje oratorijoje gieda žmonių (vyrai) ir angelų (moterys) chorai, Arkangelas (Lina Dambrauskaitė), kalba Žmogus. Pirmoje dalyje žmonių chorai dainuoja apie visus paliečiantį kardą ir bėdą pavergtiesiems, Žmogus kalba apie iš visų pasaulio pusių sklindantį nuožmų garsą ir slinkimą link prarajos tik paragavus šviesos, nieko neišmokus. Arkangelas rodo užgimusį Viešpatį, kurį šlovina bendras žmonių ir angelų choras. Regis, čia turėtų būti kūrinio finalas, tačiau nuo antros dalies tekstų toliau krečia šiurpas. Ir nors nerimstantis Žmogus klausia „Ką turime sakyt, kad taptų tai malda?“, galiausiai, ragindamas atsisakyti tuštybės, ambicijų, nes „vaikams šios žemės reikia garbingų pavyzdžių“, kviečia maldai, kurią tereikia pradėti. Finale žmonių ir angelų chorai gieda apie atleidimą.
Šiai, kaip pats kompozitorius vadino, „poemai-simfonijai“ („Poème-symphonie“) „Atpirkimas“ vėl susijungė ilgaamžiai muzikos kolektyvai: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir Kauno valstybinis choras. Raiškiais mostais juos suvienijo nuo 2021 m. Kauno valstybiniam chorui vadovaujantis ir diriguojantis Robertas Šervenikas. Monumentalusis Francko opusas gražiai papildė dirigento įdirbį atliekant stambius žanrus, operą, baletą, taip pat – šiuolaikinius lietuvių kompozitorių sceninius veikalus. Tą vakarą ausį glostė neabejotina balsų ir instrumentų dermė, subtilūs orkestro skambesio niuansai. Dėl Kauno choro dainavimo buvau užtikrinta iš anksto: šis kolektyvas yra parengęs ne vieną lietuvių ir užsienio autorių pirmą atlikimą Lietuvoje, tarp jų – ir kitą Francko oratoriją „Les Béatitudes“.
Drąsiai ir įtikinamai dainavo Lina Dambrauskaitė – tikrai angeliško balso tembro solistė. Po studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje į Londono ir Ciuricho teatrus išvykusios dainininkės repertuaras – nuo baroko iki šiuolaikinės muzikos. Būtina paminėti Londono Karališkajame teatre „Covent Garden“ parengtą Semelės vaidmenį Georgo Friedricho Händelio operoje „Semelė“, Laputę Leošo Janáčeko operoje „Laputės gudruolės nuotykiai“ ir dainavimą Ramintos Šerkšnytės kantatoje-oratorijoje „Saulėlydžio ir aušros giesmės“ Vilniaus festivalyje. Ji kviečiama dainuoti simfoniniuose ir sakraliniuose kūriniuose, laukiama Lietuvos ir užsienio salėse.
Visus sužavėjo aktorius Vladas Bagdonas, labai paveikiai perteikęs filosofines Žmogaus abejones. Verta paminėti, kad tik Žmogaus tekstas buvo deklamuojamas lietuviškai, chorų ir Arkangelo tekstai prancūzų ir lietuvių kalbomis buvo pateikti programėlėje.
Koncerte lygindama epochų ir erdvių sąsajas galvojau apie dar iki Trečiojo fortepijoninio koncerto sukūrimo Kaune ir Vilniuje koncertavusį Rachmaninovą, grįžau prie pianisto A. Kašpurino. Pritariau, kad teisinga užsienyje groti savo šalies muziką, nepaisant jos sudėtingumo. Tačiau neapleido noras Čiurlionio pianistų konkurso nugalėtoją Lietuvoje išgirsti skambinant ir lietuvių autorių. Bent jau bisui. O sveikindama kolektyvus ir solistus, pirmą kartą puikiai atlikusius monumentalų Francko opusą, svajojau, kad kur nors Europoje galbūt dabar rengiamas Lietuvos kompozitoriaus kūrinys su taip pat puikiai išverstais tekstais, parengta informacija. Nors gal pakaktų ir mažesnio noro – daugiau puikios čia sukurtos muzikos Lietuvos koncertinėse erdvėse. Ir tokių pilnų salių, kaip ir atliekant laiko ir nuomonių išbandytą europietišką muziką.
-f6ee998463c9c1baa89da76510bca665.jpg)
