Pasirinkite kalbą

LT
EN
PL
RU
FR
DE
IT
ES

Paieška

Ieškoti

Susisiekite su mumis

lt Rašykite mums Paieška

2017

  • KAUNO VALSTYBINIS CHORAS K. |SAENT-SAINSO OPEROJE „SAMSONAS IR DALILA“

    2017.11.20

    Kauno valstybinis choras gruodžio 6, 7, 8, 9, 10 d. Vilniaus kongresų rūmuose dainuos K. |Saent-Sainso operoje „Samsonas ir Dalila“ kartu su solistais Justina Gringyte, Jovita Vaškevičiūte, Kristianu Benediktu, Kostu Smoriginu,  Tadu Girininku. Operą parengė   Vilnius city opera, režsierė   D. Ibelhauptaitė, dirigentas G. Rinkevičius. „Tai režisūriškai sudėtingas kūrinys“, - sako Kauno valstybinio choro vadovas profesorius Petras Bingelis.

     „Samsonas ir Dalila“ šiuo metu pasaulyje statoma su dideliu pasisekimu. Šis kūrinys leidžia atsiskleisti D. Ibelhauptaitės talentui, - sako choro vadovas.  Opera kelia didelius reikalavimus choro artistams. Choras įkūnija dvi priešiškas stovyklas – žydus ir filistiniečius, todėl užduotis nelengva. Kauno valstybinis choras labai kruopščiai ir atsakingai ruošiasi nelengvam kūrybiniam išbandymui“.

    Amžinas meilės ir aistros, tikėjimo ir išdavystės temas kompozitorius Kamilis |Saent-Sainsas įkūnija nuostabiu muzikiniu kūriniu. „Mano širdis, išgirdusi tavo balsą, prisikelia gyvenimui taip kaip gėlė auštantį rytą“. Žavinga, kerinti, užburianti gražuolė, klasta suvilioja galingąjį Samsoną… kai apakinti žaibo išgirstame griaustinį, Dalila išduoda Samsoną ir atiduoda jį priešams... pasidavęs aistroms Samsonas  išduoda savo tautą ir yra nubaudžiamas – apanka...

    Bilietus galite įsigyti internetu: http://www.tiketa.lt/LT/naujausia_premjera_samsonas_ir_dalila_c__saint__saenso_opera_17175

    Plačiau Skaityti viską Dalintis
  • "TAIP, DONELAITI!" SKAMBĖJO KAUNE

    2017.11.16

    Lapkričio 19 d. 11 val. Kauno evangelikų liuteronų bažnyčioje,  Muitinės g. 8, skambės muzikinė programa  „Taip, Donelaiti! Keturi pamokslai“. Ją  atliks Kauno valstybinis choras, meno vadovas Petras Bingelis, ir  aktorius Dainius Svobonas, - pamokslininkas ir pasakotojas. Girdėsime Vlado Švedo, Giedriaus Kuprevičiaus, Algimanto Bražinsko dainas ir liuteronų giesmes.

    Programą vainikuos ketvirtasis pamokslas, idėjos autoriaus V.Bartulio žaismingai perteiktas „tautinio“ repo stiliumi. Kompozitorius Vidmantas Bartulis į šį disputą pažvelgė savitu aspektu, surinkdamas poemos „Metai“ tekstus į vientisą siužetą – pasakojimą, kurio metu skamba keturi K.Donelaičio pamokslai lietuvninkams.

    Literatūrologai iki šiol diskutuoja, ar vaizdingi K.Donelaičio pamokslai įtakojo poemos „Metai“ gimimą, ar Tolminkiemio parapijos tikintiesiems iš sakyklos skambėdavo kuriamo šedevro ištraukos.

    Grožinės lietuvių literatūros pradininku laikomas K.Donelaitis buvo neeilinė, universalių gebėjimų asmenybė, tarsi iš renesanso epochos nužengęs kūrėjas. Greta išskirtinio literatūrinio talento, jis atsiskleidė kaip kompozitorius, kūręs bažnytinę muziką, nagingas meistras, sukonstravęs fortepijoną, barometrą, laikrodį, kaip žemės žmogus, mokėjęs žemę dirbti ir mylėti.

    Plačiau Skaityti viską Dalintis
  • kvch.lt nuotr. Mozart Requiem-a295d1a6000b2a5464092ce823148790.jpg

    W.A. MOZARTO „REQUIEM“ KAUNO ARKIKATEDROJE

    2017.10.17

    Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje įvyko Kauno valstybinės filharmonijos rengiamas koncertas, kuriame skambėjo Wolfgango Amadeus Mozarto „Requiem“. Įėjimas į renginį buvo laisvas. Ta proga Kauno senamiestyje pokalbiui prie gardžios gilių kavos puodelio susitikome su choro viešųjų ryšių atstovu Rimantu Klevečka.
     
    W. A. Mozarto „Requiem“ Kauno choras atlieka tikrai ne pirmą kartą. Kodėl ir šiemet, pasitinkant Visų Šventųjų ir Vėlinių šventes, pasirinkta atlikti didžiojo austrų klasiko gedulingąsias Mišias?
     
    Kauno valstybinio choro repertuare Mozarto „Requiem“ skamba nuo 1971 metų. Dirigentui Petrui Bingeliui subūrus chorą, tai buvo pirmasis kolektyvo atliktas didelės apimties kūrinys. Nors mūsų repertuare nestinga ir kitų muzikų – Giuseppes Verdi, Luigi Cherubinio, Česlovo Sasnausko ir kitų kompozicijų, parašytų gedulingų Mišių tekstais, artėjant Vėlinių žvakėmis nušvintančiam lapkričiui, vis dėlto dažniausiai pasirenkamas austrų genijaus „Requiem“. Kodėl taip nutinka? Ar tai nėra kasmet pasikartojanti rutina? Galbūt palyginimas ir ne visai vykęs, tačiau esama kūrinių, kurie tampa ženklais, simboliais, kažkuo, kas savotiškai primena radijo šaukinius. Turbūt neretam ieškant muzikinių asociacijų žodžiui „Kalėdos“ mintyse bematant suskambėtų lyriškai jautri Franzo Gruberio „Tyli naktis“, Velykos pirmiausiai asocijuotųsi su džiaugsmu ir triumfu trykštančiu „Hallelujah“ choru iš Fridericho Händelio oratorijos „Mesijas“. Manau, kad lygiai taip pat yra su Vėlinėmis. Jų reikšmės įprasminimas muzikoje daugeliui visų pirma siejasi su Mozarto „Requiem“.
     
    Šis kūrinys išsiskiria savo dramatizmu. Jame skamba mirtis, žmogaus būties perkeitimas, transformacija, todėl klausantis ir atliekant „Requiem“ tikriausiai neįmanoma nemąstyti apie mirtį. Kaip pasiruošiate atlikimui? Kiek Jums kūrinys baugus, paslaptingas ir kiek jame randate šviesos?
     
    Žmogiškosios būties laikinumo ir perėjimo amžinybėn, gyvenimo ir mirties temai skirti kūriniai apskritai išsiskiria monumentalumu, dramatizmu, emociniu krūviu, įtaiga. Pakanka prisiminti dramatiškąjį G. Verdi „Requiem“, darniai jungiantį ir liturginės muzikos, ir operos elementus. Tačiau esu įsitikinęs, jog tai, ką juntame, apie ką mąstome žvarbų lapkritį sustoję ties mums artimų ar niekada nepažinotų Amžinybėn išėjusiųjų kapais, įtaigiausiai perteikia ir išreiškia būtent Mozarto „Requiem“. Manau, jog itin stiprų emocinį kūrinio krūvį lemia ir tai, kad, anot pasakojimų apie „Requiem“ komponavimo aplinkybes, jį Mozartas rašė mąstydamas apie mirtį ne kaip apie abstrakčią, nors neišvengiamai kiekvieno laukiančią ateities perspektyvą, o skaudžiai nujausdamas nenumaldomai artėjančią savo paties žemiškosios būties pabaigą. Nemąstyti apie žmogaus laikinumą, kūno nykstamumą, mirtį atliekant „Requiem“ – neįmanoma.
     
    Kita vertus, lygindamas Mozarto kompoziciją, pavyzdžiui, su minėtuoju Verdi „Requiem“, pasakyčiau, kad įtampos, baugumo, kankinančios nežinios pastarajame yra nepalyginamai daugiau. Mozarto kūrinyje greta rūsčios ir neišvengiamos mirties perspektyvos visą laiką juntama pro atsiveriantį Amžinybės langą spindinti šviesa. Net ir nuskambėjus finalinei opuso daliai „Lux aeterna“, ši Amžinybės šviesa ir toliau šviečia tyloje, teikdama paguodą ir viltį. Todėl Mozarto „Requiem“ nėra baugus, o rengimasis jį atlikti – proga stabtelėti ir giliau susimąstyti apie žmogiškosios būties prasmę.
     
    Kur interpretuodamas kūrinį akcentus yra sudėjęs vyriausiasis choro dirigentas P. Bingelis?
     
    Man susidaro įspūdis, kad diriguodamas šį kūrinį P. Bingelis būtent ir siekia labiau akcentuoti ne žmogaus būties dramatizmą, laikinumą, nes tai Mozarto kūrinyje savaime ryšku, vaizdžiai kuriama genialiai derinamų muzikinės išraiškos priemonių dėka, bet būtent amžinybės, dieviškojo gailestingumo, už mirties šydo suspindinčios amžinosios šviesos, vilties motyvus, reikalaujančius gilesnio susimąstymo ir muzikos pajautimo.
     
    Viena yra kalbėti apie mirtį geriant kvapnią gilių kavą, visai kas kita – sužinojus sunkios ligos diagnozę ar lankant artimąjį, skaičiuojantį senkančias paskutines gyvenimo dienas. Tuomet aplanko baimė, skausmas, neviltis, tampa sunku ar net neįmanoma galvoti apie šviesą, tikėjimą, viltį. Kita vertus, mirtis mus tarytum suturi ir, kaip sakote, atveria žmogiškos būties prasmę, o menas, šiuokart – Mozarto „Requiem“ – geba skausmą, baimę, neviltį perkeisti, padeda juos priimti ir pakelti. Ar atliekant šį kūrinį stipriau veikia jame akivaizdžiai išryškėjantis dramatizmas, ar prasiskverbianti viltis ir šviesa?
     
    Apskritai, kokiam žmogui dainuojate – nusivylusiam, paskendusiam skausme ar stoiškai priimančiam savo laikinumą, tikinčiam amžinąja šviesa? Juk kiekvienas atlikėjas viduje turi savotiškai susikūręs savo klausytoją.
     
    Sakyčiau, jog Mozarto „Requiem“ tuo ir genialus, kad jame dera visa – ir mirties, išėjimo, kančios tragizmas, žmogaus likimo dramatiškumas, ir Amžinybės šviesa, viltis, kuri pakelia parpuolus ligoje, išsiskyrime, ilgesyje, skatina eiti toliau. Atskirose „Requiem“ dalyse šie motyvai tartum nuosekliai vienas kitą keičia. Štai sekvencija „Dies irae“ prasideda nerimastinga, netgi išties baugia fuga, tačiau vėliau rami, lyrizmo kupina melodija ragina besiklausantįjį ieškoti paguodos Kristuje, į kurį kreipiamasi kaip į gailestingumo šaltinį.

    Kita vertus, netrukus atskleidžiamas Kristaus, kaip didingo valdovo ir teisėjo paveikslas, priverčiantis susimąstyti apie savo veiksmus ir būsimą jų įvertinimą. Manau, kad savąjį skambesį Mozarto šedevre gali atrasti ir tas, kuris pajus jame apgiedamą savo širdgėlą, ir tas, kuris įsiklausęs aiškiai išgirs ataidinčią viltį, nepaisant išgyvenimų puoselėjamą giliai širdyje.

     

    Todėl atlikėjui tenka itin svarbus uždavinys – įtaigiai ir vaizdžiai perteikti kūrinyje skambančius kontrastus, atskleisti skirtingas jo spalvas: kūno nykstamumą ir mirtį – amžinybę ir sielos nemarumą, sielvartą – paguodą, neviltį ir nežinios baimę – tikėjimą ir viltį, mirties tamsą – prisikėlimo šviesą.

     

    Kokią įtaką turi erdvė? Pavyzdžiui, Mozarto „Requiem“ atlikimas koncertų salėje ir katedroje? Galbūt gaubiančios erdvės įtaką junta tik klausytojas? Dabar labai madinga viską išpaminklinti, gal reiktų „Requiem“ atlikti, tarkim, stotyje?
     
    Manau, jog erdvė, kurioje skamba kūrinys, turi ypatingos reikšmės, suteikia atlikimui tam tikrų spalvų. Tai nelyginant forma, į kurią talpinamas turinys. Neabejoju, kad tai junta ir klausytojas, ir atlikėjas. Kai „Requiem“ skamba bene svarbiausioje sakralioje Kauno erdvėje – Arkikatedroje, veikiausiai labiau išryškėja religinis kūrinio aspektas, klausytojui tarsi primenama tiesioginė kūrinio paskirtis – praturtinti ir įprasminti religines apeigas, skirtas mirusiųjų pagerbimui. Ar nevertėtų „Requiem“ atlikti stotyje? Tai svarstytina idėja ateičiai.
     
    Manyčiau, jog net ir tokia iš pirmo žvilgsnio neįprasta erdvė kaip stotis gali turėti labai daug bendro su tuo, apie ką prabyla „Requiem“. Tarkime, galbūt atliekant kūrinį geležinkelio stotyje kažkas iš klausytojų mintimis sugrįžtų į savo šeimos, giminės praeitį, prisimintų 1941 m. ir vėlesnes deportacijas į Sibirą, į nebūtį, ir tokioje erdvėje „Requiem“ suskambėtų kaip tik labai simboliškai, įtaigiai ir neabejotinai prasmingai. Kažkam stotis asocijuotųsi su išsiskyrimu, niekada nebesusikirtusiais gyvenimo keliais, neištartais žodžiais, neužduotais klausimais.
     
    Taip pat tai galėtų sietis su Kristaus kelio stotimis... 
     
    Manyčiau, taip! „Requiem“ – sakralinės muzikos šedevras, gedulingos Mišios, todėl jose įprasminta žmogaus kelionė gyvenimo takais ir per mirties slenkstį gali būti asocijuojama ir su Kristaus kryžiaus keliu, kuriame tiek daug stočių, kupinų skausmo, o kita vertus ir žmogiškos pagalbos, atjautos.
     
    Tačiau grįžkime prie šiųmečio koncerto, kuriame be choro dalyvaus ir kiti atlikėjai. Vieni iš jų Mozarto „Requiem“ atliks tikriausiai ne pirmąsyk, kiti – galbūt pirmą kartą?
     

    Taip, daliai atlikėjų – Mozarto „Requiem“ gerai pažįstama, sava tapti spėjusi partitūra. Atliekant kūrinį Vėlinių proga ne vienerius metus tikra koncerto puošmena tampa ekspresyvus Kauno miesto simfoninio orkestro akompanimentas. Choro meno vadovas P. Bingelis atsižvelgia į tai, kad nemaža dalis dainininkų Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje yra baigę solinio dainavimo studijas ir suteikia galimybę atsiskleisti bei išreikšti save solistų vaidmenyse.

     

    Šiemet solo atliks sopranas Elena Kalvaitytė-Vitkauskienė, tenoras Artūras Kurmalijevas, bosas Deimantas Braukyla. Deimantas solo partiją šiame kūrinyje atliks pirmą kartą! Prie choro dainininkų prisijungs VDU Muzikos akademijos dainavimo katedros docentė Rita Novikaitė.

    Enrika Striogaitė

    delfi.lt

    Plačiau Skaityti viską Dalintis
  • D. Matvejevo nuotr. _Gounod opera Faustas-26cf1332e8ace529482d7d1cd8fc726a.jpg

    PETRAS BINGELIS: „FAUSTE“ ATEINI IR PAMATAI...

    2017.10.08

    Operose dažniausiai laukiame vienos ar kitos solisto arijos, mėgstamų duetų, o choro pasirodymą priimame lyg savaime suprantamą dalyką. Visiškai kitaip nuo pat „bohemiečių“ veiklos pradžios choras veikia Dalios Ibelhauptaitės pastatymuose. Ne išimtis ir sugrįžusi dešimtmečio premjera „Faustas“.
     
    Čia, pagal geriausias VCO spektaklių tradicijas, choras ne tik griausmingai skamba, bet ir kiekvienas iš bene 60-ies atlikėjų kuria individualų vaidmenį, savo santykiu persipinantį su kolegos personažu. Taip sukuriama ypatinga atmosfera ir veiksmas scenoje, kaustantis žiūrovo akį kiekvieną sekundę. Ypatingai nustebtumėte sužinoję, jog tokius įtaigius vaidmenis kuria maestro Petro Bingelio vadovaujamo Kauno valstybinio choro dainininkai, kuriems bendradarbiavimas su VCO – bene vienintelė vieta, kur gali pasireikšti jų aktoriniai gabumai.
     
    Pasak Kauno valstybinio choro viešųjų ryšių atstovo Rimanto Klevečkos, pats maestro Petras Bingelis ypač išsiskiria tuo, kad savo vadovaujamam Kauno chorui nuolatos ieško naujų išraiškos formų ir erdvių, ir tą darydamas nevengia iššūkių ir nebijo jų priimti. Veikiausiai tai ir atvedė prie ilgus metus trunkančios kūrybinės draugystės su Vilnius City Opera:
     
    „Visus tuos metus, bendradarbiaujant su režisiere Dalia Ibelhauptaite ir dirigentu Gintaru Rinkevičiumi, operų „Pajacai“, „Trubadūras“ „Faustas“ ir būsimajame C. Saint-Saenso „Samsonas ir Dalila” sceniniuose pastatymuose, choras atsiskleidė, kaip pilnakraujis dalyvis, paneigdamas nusistovėjusius stereotipus, neva koncertinis choras negali vaidinti. Be to, tai visiškai naujomis spalvomis ir veiklomis praturtino choro vaidmenį operų pastatymuose“, – teigė R. Klevečka, pridurdamas: „Manau, šio P. Bingelio inicijuoto bendradarbiavimo sėkmė lėmė tai, jog nuo 2017 m. Kauno choras tampa pagrindiniu VCO choru ir šį sezoną dainuoja visuose operų pastatymuose“.
     
    Šia proga susitikome su pačiu P. Bingeliu ir domėjomės, kaip kūrėsi, formavosi ir iki šiandien gyvuoja vienintelis toks choras Lietuvoje.
     
    Jūsų darbo patirtis – unikali: juk jūsų kūdikiui – 1969 m. įkurtam Kauno valstybiniam chorui – jau 48 metai! Kaip apibūdintumėte jums brangaus kolektyvo raidą per visus tuos metus? Apie ką svajojote tuomet, 1969-aisiais?
     
    Petras Bingelis: Patirtis yra be galo didelė ir nepaprastai reikšminga, vertinga bei brangi. Tokią patirtį įgauti galima tik dirbant tiek daug metų. Kauno choras įkūrimo iniciatyva buvo ne mano, o tuometinės vyriausybės, kuri nusprendė, kad Kaune turėtų būti įkurtas koks nors profesionalus vienetas, nes beveik viskas buvo išsikėlę į Vilnių. Taip buvo apibrėžtas choras, kuriam vadovauti pretendavo daug kandidatų. Aš nekandidatavau, nes buvau ką tik baigęs muzikos konservatoriją, bet tuometinis Kultūros ministras pasikvietė mane ir man pasiūlė būti choro vadovu. Net ne iš pirmo karto, bet galiausiai sutikau ir tik tuomet supratau, kur iš tikrųjų patekau! Supratau, kad profesionalių dainininkų nėra, o čia juk kuriamas profesionalus choras! Teko važinėti po visą Lietuvą ir ieškoti dainingų žmonių, o visi juk buvo be muzikinio rašto. Toks buvo mano tikslas: suburti dainingą chorą...
     
    Kaip keitėsi Kauno valstybinis choras? Kaip keitėsi žmonės, jiems keliami uždaviniai, choro vieta Lietuvos muzikos istorijoje?
     
    Atsiradus Kauno valstybiniam chorui, atgijo visa kultūrinė padėtis, buvome pristatomi aukščiausiu lygiu, ko dar iki tol nebuvo Lietuvoje. Kiti chorai neišpildė to lygio. Mano viena iš svajonių buvo atlikti stambias muzikines formas: klasiką, lietuvišką muziką ir pan. O tuo metu Tarybų valdžia norėjo, kad skambėtų tarybinė muzika! Įsivaizduojate, kaip reikėjo „vairuoti“, kad nei vieni nuskriausti nebūtų, kad manęs iš darbo neišvytų...
     
    Jei dabar surinktume žmones, kiek jų jau yra dainavę Kauno valstybiniame chore, gautųsi kokie 7 chorai! Kiek būta, ir yra, daugybė puikių artistų, balsingų, talentingų… Jei būtų kreipiamas didesnis dėmesys klasikinei kultūrai Lietuvoje, daugelis iš jų būtų pasilikę ilgesniam laikui…
     
    Kauno valstybinis choras – vienintelis profesionalus choras Lietuvoje. Ką tai reiškia ir kaip profesionaliai jį lyginti su kitais chorais?
     
    Kai mus pakviečia į svečias šalis, vienintelis pripažinimas būna tuomet, kai parašo atsiliepimą ar pakomentuoja, kad mes esame vienas iš tokių išlikusių chorų, kuris dar dainuoja natūraliu žmogaus balsu! Tai yra aukščiausias pripažinimas chorui ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.. Nes beveik visi chorai dainuoja „minkštu“ balsu… Choras turi skambėti taip, kaip geras vokalistas. Tik lygiai taip pat – 60 žmonių, su tembru, su spalva… Valstybinis Kauno choras tai dar turi…
     
    Kiek vietos choro gyvenime užėmė operiniai kūriniai anksčiau ir kiek – dabar? Juk be VCO spektakliu dar dalyvaujate ir kituose operų atlikimuose, įrašuose ir t.t.
     
    Mūsų choras net sovietmečiu buvo kviečiamas atlikti operas koncertiniame atlikime. Apvažinėjome visą tuometinę Sovietų sąjungą. Vos atsiradus VCO, mes prisijungę, režisierės dėka, atradome kitą nišą, naują impulsą, kitas spalvas, judėjimą.
     
    Taigi daug gastroliuojate?
     
    Taip, sovietmečiu esame aplankę visą Sovietų Sąjungą. Nuo Kaukazo iki Vidurinės Azijos ar Pabaltijo... Per metus turėdavome 127 koncertus! Toks buvo planas, kurį turėjome įvykdyti. Atgavus nepriklausomybę, teko koncertuoti visoje Europoje, Azijoje, Amerikoje. Lietuvoje daug bendradarbiaujame su Valstybiniu orkestru. Taip pat buvo daug koncertų su J. Domarku, M. Rostropovičiumi ir kitais žymiais dirigentais, artistais...
     
    Kokią vietą asmeniškai jūsų širdyje užima opera? Ar esat didis fanas?
     
    Kuris choro dirigentas gali nemėgti operos? (juokiasi) Su opera galima auginti visą kolektyvą, augti pačiam, nes klausant operos – klausaisi, žaviesi, ieškai kažko naudingo sau. Sovietmečiu kaupdavau plokšteles su operos įrašais, sėdėdavau ir klausydavau visokias arijas. Opera ir choras mano gyvenime yra neatsiejama.
     
    Jau kurį laiką Kauno Valstybinis choras bendradarbiauja su Vilnius City Opera. Ką profesine prasme tai duoda Kauno choro artistams?
     
    VCO duoda ne tik Kauno chorui, bet ir visiems atlikėjams. O pats svarbiausias dalykas – ten viskas vyksta aukščiausiame lygyje, nes Dalia Ibelhauptaitė jaučia ypatingą dvasią, kuriant vaidmenis ir dirbant su turiniu.
     
    Ch. Gounod „Faustas“ – didelis chorinis spektaklis. Kaip Jums pačiam patiko VCO „Fausto“ pastatymas? Ar nustebote pamatęs kaip puikiai vaidina jūsų žmones?
     
    Be abejo! Choras yra statiškas dalykas, o „Fauste“ ateini ir pamatai, kokia gyvybė, koks judrumas! Kažkoks visai kitas supratimas, koks įėjimas į vaidmenis, į kuriuos įveda Dalia!
     
    Čia sustojome ir nusprendėme pakalbinti pačius choristus, apie jų neeilinę patirtį VCO.
     
    Kauno Valstybinis choras paneigė visus stereotipus ir tapo vaidinančiu choru! Kaip jaučiatės vaidindami scenoje? Ką naujo į Jūsų kūrybinį gyvenimą atnešė operos?
      
    Ingrida Laurinaitienė: Labai džiugu, kad Kauno valstybinis choras su kiekviena diena tampa vis universalesnis. Choras yra atsinaujinęs, dirba daug jaunų ir vyresnių talentingų žmonių su aukštaisiais muzikiniais išsilavinimais, galbūt todėl vaidinti ir kartu dainuoti nėra tokia jau sudėtinga užduotis. Visi choristai labai džiaugiasi galėdami išbandyti save kitokiame žanre, ne tik atlikti statiškus kūrinius, juk vaidinti tikrai smagu! Manau, kad operos šiek tiek sujaukė choro artistų kasdieninę rutiną...
     
    Martynas Gedutis: Visada malonu priimti naujus iššūkius, kurie yra susiję su muzika. Aš asmeniškai labai džiaugiuosi, kad Kauno valstybinis choras tapo ne tik profesionaliu, bet ir vaidinančiu choru, ypač tokiame žanre kaip opera, kurią aš labai myliu.
     
    Kristina Stumbrienė: Prie choristų kolektyvo prisijungiau nuo 1997 metų, tad įstojimas į operos gretas man nebuvo naujiena. Kadaise pati lankiau solinį dainavimą, tai galvojau, kad galbūt net pati kada nors dainuosiu solo operoje. Esu labai laiminga ir džiaugiuosi, kad tenka dirbti su Vilnius City Opera kolektyvu, kurio veikla esu patenkinta ir viskas čia – labai šaunu! Dar vienas įdomus dalykas: aš niekuomet neįsivaizdavau savęs vaidinant, o operoje tenka, tai – tarsi naujas savęs atradimas ir realizavimas.
     
    Jūsų vaidmenys visad būna pilni aktorinių detalių ir labai įdomių, individualių bruožų. Kaip kuriate savo vaidmenis operose? Kas jus įkvepia?
     
    Ingrida Laurinaitienė: Vaidmenys kuriami padedant režisieriams. Jie nukreipia kiekvieną artistą reikiama linkme. Sukuria vietą, laiką, profesiją... O tada prasideda improvizacija iš kurios atsiranda daugybė detalių. Vienos išlieka, kitos – ne. Didžiulė garbė ir atsakomybė dirbti kartu su VCO. Tai ir yra įkvėpimo šaltinis.
     
    Martynas Gedutis: Visų pirma, galėčiau pasakyti, kad svarbų ir reikšmingą darbą atlieka Vilnius City Opera režisierė Dalia Ibelhauptaitė bei jos asistentas Gediminas Šeduikis. Šie žmonės įkvepia, duoda daug žinių, kaip sukurti personažus operai, o mes, choristai, stengiamės kaip išmanydami juos teisingai išpildyti.
     
    Kristina Stumbrienė: Nors opera „Faustas“ nebe pirmoji Dalios Ibelhauptaitės opera, kurioje pasirodau, tačiau iššūkiu visuomet tampa tekstas ir kaip jo nepamiršti vaidinant.
     
    Kas gi vyksta „antrajame plane“ scenoje? Kokių sudėtingų momentų, kuriozų yra buvę?
     
    Ingrida Laurinaitienė: „Antrame plane“ veiksmo išties daug. Vaidinant „Fauste“ kiekvienas antraplanis dainininkas turi savo rolę, kurią puikiai atlieka, savo sukurtą gyvenimišką istoriją, kurią pasakoja... Todėl verta stebėti ne tik pagrindinių rolių atlikėjus.
     
    Martynas Gedutis: Džiaugiuosi, kad viskas būna suorganizuota taip, kad beveik nėra jokio streso greitai persirengiant kostiumus, ypač vaikinams, nors merginoms gal būna ir kitaip...
     
    Kristina Stumbrienė: Atsitikimų būna visokių. Sykį, kai turėjau eiti į sceną, man nutrūko tokia pritvirtinta kostiumo „uodega“, tai teko bėgomis nepastebimai prisegti su „žiogeliais“. Mano kolegė, pavyzdžiui, prieš kiekvieną pasirodymą valgo guminukus, tokius meškučius, sako, jog jai labai padeda balso stygoms...
     

    Vilnius City Opera

    15 min. lt.

    Plačiau Skaityti viską Dalintis
  • 10.03-fe0707c163faf3657cad2f8fd2fea5e2.jpg

    BIRŽŲ FESTIVALYJE – LIETUVIŠKOS MUZIKOS PALETĖ

    2017.09.25

    Rugsėjo 26 – spalio 24 d. Biržus užplūs žinomi atlikėjai. Beveik mėnesį truksiančiame Šiaurės Lietuvos muzikos festivalyje bus surengti devyni nemokami koncertai, kuriuos klausytojams dovanos atlikėjai ne tik iš šio krašto, bet iš visos Lietuvos. 1998 m. pirmą kartą surengtą festivalį pastaraisiais metais organizuoja altininkas Mantas Makrickas ir Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos direktorės pavaduotoja Ramutė Petronytė.
     
    Dažnas festivalio svečias – Kauno valstybinis choras,  diriguojamas Petro Bingelio, spalio 3 d. Biržų kultūros centre surengs spalvingą koncertą „Lietuviškos muzikos paletė“. Apie šios paletės spalvas bei festivalio organizavimo ypatumus kalbamės su viena iš rengėjų – Ramute Petronyte bei Kauno valstybinio choro viešųjų ryšių atstovu Rimantu Klevečka.
     
    -Šiaurės Lietuvos muzikos festivalis „Biržai“ yra tapęs neatsiejama Aukštaitijos regiono tradicija. Kokios buvo pirmosios patirtys ruošiant festivalį ir kaip renginys atrodo šiandien?
     
    Ramutė Petronytė: Biržai – miestas, turintis senas istorines bei kultūrines tradicijas. Nuo pat Biržų muzikos mokyklos įkūrimo 1956 m. čia nuolat vykdavo klasikinės muzikos koncertai, susitikimai su žymiais atlikėjais. 1998 m. drauge su muzikologu Viktoru Gerulaičiu inicijavome pirmąjį Šiaurės Lietuvos muzikos festivalį „Biržai“. Biržų pilies menės ir jos aplinka, miesto bažnyčių bei kultūros centro erdvės sudarė galimybes pasikviesti koncertuoti įvairius atlikėjus, orkestrus ir chorus. Gražia festivalio tradicija tapo jaunų ir talentingų iš šio krašto kilusių atlikėjų bei muzikų pristatymas. 2004–2010 m. festivalis nevyko, tačiau 2011 m. jį atgaivinti nutarė biržietis altininkas Mantas Makrickas.
     
    Nuo tada festivalis rengiamas kasmet ir sulaukia tiek atlikėjų, tiek klausytojų palankių atsiliepimų .
     
    Rimantas Klevečka: Nuo pat pirmųjų gyvavimo metų renginys buvo ir išlieka pakankamai ambicingas, siekia į unikalias Biržų erdves pasikviesti koncertuoti geriausius, aukščiausiu meistriškumu pasižyminčius atlikėjus ir tuo tikrai nenusileidžia muzikos festivaliams, vykstantiems didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Manau, kad laikui bėgant, festivalio rengėjai festivalio programą praturtino įvairių epochų, žanrų ir stilių muzika, pakvietė unikalių atlikėjų, todėl renginys tapo išties įvairiapusiškas ir įdomus.
     
    -Kauno valstybinis choras – dažnas festivalio dalyvis. Kas traukia kolektyvą grįžti į Biržus?
     
    R. Klevečka:  Biržai – unikalus Lietuvos kampelis, alsuojantis iki šiol gyva iškiliųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminių – Radvilų, Tiškevičių istorija, jų kurtu ir puoselėtu architektūriniu, kultūriniu, o taip pat ir muzikos paveldu. Prasminga, kad festivalio rengėjai tartum priartina garbingą ir išskirtinę šio krašto praeitį kasmet pakviesdami koncertams į ypatingą aurą turinčias erdves – kunigaikščius Radvilas menančią Biržų pilies menę, grafų Tiškevičių pastangomis statytą, florentiečio architekto Cezario Anikinio projektuotą katalikų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, kurioje darniai persipina baroko ir klasicizmo bruožai, ar įstabia neogotika žavinčią evangelikų reformatų šventovę.
     
    Užsiminus apie šį Radvilų platintą tikėjimą, dera pasakyti, kad viešnagė Biržuose šiemet įgyja ypatingos prasmės ir dėl to, kad visas pasaulis, o kartu ir Lietuva iškilmingai mini 500 metų Reformacijos judėjimo jubiliejų. Šis judėjimas paliko gilų pėdsaką Lietuvos istorijoje ir kultūroje, davė pradžią spausdintam lietuviškam žodžiui, o Biržai ir šiandien yra vienas didžiausių ir svarbiausių reformatų centrų Lietuvoje. Mėginant apibrėžti, kas skatina chorą vėl grįžti į Biržų kraštą, negalima nepaminėti ir turtingų muzikinių Biržų tradicijų. Šis kraštas Lietuvai davė nemažai iškilių kompozitorių ir chorvedžių, o jų palikimas ir šiandien stropiai puoselėjamas Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos bendruomenėje. Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad biržiečiai išties nuoširdžiai myli chorinę muziką. Tai akivaizdžiai patvirtina Biržuose susibūrusių chorų gausa. Todėl Biržuose choras jaučiasi laukiamas ir visuomet yra svetingai sutinkamas.
     
    Dar viena svari priežastis atvykti į Biržus – šiemet minimos bene svarbiausios kultūrinės miesto erdvės, su kuria chorą sieja ilgametis bendradarbiavimas – Biržų kultūros centro 25-osios veiklos metinės.
     
    -Choras dalyvauja gausybėje įvairių renginių bei festivalių. Kuo šis yra savitas ir skiriasi nuo kitų muzikos festivalių?
     
    R. Klevečka: Biržuose rengiamas festivalis išsiskiria ypatingu dėmesiu ir jautrumu lietuviškai muzikai bei žodžiui ir, visų pirma, savojo krašto kūrėjams. Prieš kelerius metus festivalyje iškilmingai paminėtas Biržuose gimusio, o vėliau išeivijoje gyvenusio kompozitoriaus Vlado Jakubėno 110-ies metų jubiliejus. Tuomet kompozitoriaus kūrybą Kauno valstybinis choras atliko Biržų pilies menėje.
     
    Manau, kad festivalio šeimininkų gebėjimas šiais laikais, kai vis intensyvėja emigracijos ir globalizacijos procesai, atsigręžti į savo krašto kultūrą, muzikines tradicijas, atverti savojo kultūrinio paveldo klodus ir įtaigiai pristatyti juos klausytojui, Biržuose vykstantį festivalį daro unikalų ir išties patrauklų.
     
    -Ar šių metų festivalis turi išskirtinę idėją ar koncepciją?
     
    R. Petronytė: Šių metų festivalis skirtas kamerinei muzikai.
     
    -Spalio 3 d. Biržų kultūros centre Kauno valstybinis choras klausytojams dovanos koncertą „Lietuviškos muzikos paletė“. Lietuviškos muzikos repertuaras itin platus ir įvairiapusis. Kuo remiantis buvo sudaryta konkreti šio koncerto programa? Ką bus siekiama atskleisti klausytojams?
     
    R. Klevečka: Renkant „Lietuviškos muzikos paletės“ spalvas, visų pirma, stengtasi pristatyti žymiausius iš Biržų krašto kilusius muzikus,  todėl koncerte skambės Pabiržėje gimusių muzikų – Broniaus ir Antano Budriūnų, biržiečio Vlado Jakubėno kūryba. Prisiminta ir tai, jog šį rudenį minimos 115-osios A. Budriūno, kurio vadovaujamoje klasėje Lietuvos muzikos akademijoje mokėsi ir choro vadovas Petras Bingelis, gimimo metinės. Tiek Lietuvoje gyvenusio A. Budriūno, tiek nemažą gyvenimo dalį išeivijoje praleidusių B. Budriūno ir V. Jakubėno kūryboje ypatingas dėmesys skiriamas gimtajam kraštui, apdainuojamas jo gamtos grožis, istorijos didybė, stipriai juntamas gimtinės ilgesys. Taigi, į „Lietuviškos muzikos paletę“ stengėmės įlieti kuo daugiau spalvų ir tonų, būdingų pačiam Biržų kraštui.
     
    -Įsivaizduokite situaciją, kad smalsiam užsieniečiui žodžiais turėtumėte apibūdinti tą „Lietuviškos muzikos paletę“. Koks būtų jos koloritas?
     
    R. Klevečka: Lietuviškos muzikos paletė veikiausiai daug kuo primena mūsų krašto gamtą. Galbūt retai kada susimąstome apie tai, kad, tarkime, savo didinga praeitimi ir architektūra, menu taip traukiantys pietų Europos kraštai, deja, negali pasigirti tokia metų laikų, spalvų ir nuotaikų kaita, kokia būdinga mūsų kraštui. Mūsų muzikinėje paletėje taip pat nestinga spalvų ir įvairovės. Stengėmės įtraukti įvairių epochų lietuvių muziką, todėl programoje skambės ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, ir tarpukariu bei XX a. viduryje rašę kompozitoriai, ir moderniąją lietuvių muziką atstovaujantys Vladas Švedas, Vaclovas Augustinas.
     
    Manau, kad kontrastų neturėtų stigti ir šios muzikos perteikiamose nuotaikose: skambės ir lyriniai kūriniai, tarytum primenantys melancholišką Lietuvos peizažą, tačiau netruks ir optimizmu pasižyminčių kompozicijų.
     
    -Kuo Kauno valstybinis choras patrauklus Biržų festivalio publikai?
     
    R. Petronytė: Su Kauno valstybiniu choru ir jo vadovu Petru Bingeliu festivalio klausytojus bei rengėjus sieja nemažas pluoštas prasmingų bendrai įgyvendintų koncertinių projektų. Pirmajame festivalyje 1998 m. kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru choras atliko Wolfgango Amadeus Mozarto „Requiem“.
     
    Minint 100-ąsias ir 110-ąias kompozitoriaus Vlado Jakubėno gimimo metines skambėjo choro atliekami šio kompozitoriaus choriniai opusai. Šiemet dėmesys choro programoje, kuri bus atlikta festivalio metu, sutelktas į iš Biržų krašto kilusių brolių Budriūnų chorinę muziką. Manau, jog ilgametis bendradarbiavimas, dėmesys Biržų krašto kompozitorių kūrybiniam palikimui ir jo puoselėjimas lemia tai, kad choras festivalio klausytojų visada šiltai sutinkamas.
     
    -Ko palinkėtumėte festivaliui ateityje?
     
    R. Klevečka: Linkėtume ir toliau likti ištikimiems savo užsibrėžtam tikslui – Šiaurės Lietuvos regiono klausytojams kasmet pristatyti ambicingą, įvairią, intriguojančią festivalio programą, užtikrinti, kad festivalio renginiuose apsilankęs klausytojas, gerus įspūdžius ir emocijas išsaugotų iki kitų metų festivalio ir vėl noriai į jį sugrįžtų.
     
    R. Petronytė: Puikių menininkų atliekamos muzikos, nes muzika – garsuose prabėgantis laikas, bendravimas dalinantis tuo, ką turime geriausio. Sau ir atlikėjams norisi palinkėti paties brangiausio – klausytojo ir atlikėjo dialogo, pasiekiančio slapčiausias sielos kerteles, nepamirštamų išgyvenimų ir pažinimo džiaugsmo.
     
    Ačiū už pokalbį. 
    Muzikologė Rasa Aukštuolytė
    Plačiau Skaityti viską Dalintis
  • S. Venslaviciutes nuotr.-16bdd04663f630aaf76aee305afa5409.jpg

    KAUNO VALSTYBINIS CHORAS PRADEDA NAUJĄJĮ KONCERTŲ SEZONĄ

    2017.08.31

    Kartu su vasarą pamažu keičiančiu rudeniu prasideda ir naujasis Kauno valstybinio choro koncertų sezonas. Kaip ir kasmet, pasitelkęs geriausius scenos bendražygius, choras pristatys turiningą, skirtingų epochų ir žanrų muziką apimantį repertuarą. Apie ryškiausius koncertus Lietuvoje – pokalbis su Kauno valstybinio choro atstovu Rimantu Klevečka.
     
    Kokiais ir kur įvyksiančiais koncertais ketinate pradėti įsibėgėjantį naująjį Kauno valstybinio choro koncertų sezoną?
     
    Ne vienerius metus stengiamės, kad choro atliekama muzika pasiektų ne tik Kauno, Vilniaus, bet ir kitų Lietuvos vietovių publiką. Prasidedant rudeniui įsibėgėja naujasis choro veiklos sezonas, o Tauragėje finišuoja jau septintasis dainininko Liudo Mikalausko organizuojamas vokalinės muzikos festivalis. Taip sutapo, kad naująjį choro sezoną pradėsime palydėdami šį Tauragės regionui išties reikšmingą muzikinį renginį. Baigiamajame festivalio koncerte, Tauragės kultūros centre įvyksiančiame rugsėjo 8 d., Modesto Pitrėno diriguojamas choras su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru atliks Carlo Orffo sceninę kantatą „Carmina Burana“.
     
    Kodėl šis kūrinys pasirinktas atlikti Tauragėje?
     
    Jausmingumu trykštanti ir kartu paslaptingumu alsuojanti C. Orffo „Carmina Burana“ mįslingai lydi chorą visus 2017 metus. Šis kūrinys buvo atliekamas Lietuvos nacionalinės filharmonijos 76-ojo sezono pabaigai skirtame simfoninės muzikos vakare Vilniuje, vasarą skambėjo XXII Pažaislio muzikos festivalyje. Atlikti kantatą choras šiemet buvo pakviestas ir į C. Orffo gimtinę – Vokietiją, kur koncertavo Hamburge. Kūrinys ilgą laiką yra choro repertuare, choristų atliekamas su dideliu entuziazmu ir, galima teigti, ištobulintas iki idealaus atlikimo. Ne mažiau šiltai šią muziką priima ir publika. Kur slypi šio patrauklumo ir įtaigos priežastis? Pasaulinį populiarumą pelniusios kantatos tekstus kompozitorius paėmė iš kelis šimtus eilėraščių apimančių XIII a. rankraščių, 1803 m. surastų Bavarijos Alpių papėdėje prigludusiame vienuolyne. Tai eilės, apdainuojančios gamtą, meilę, žmogiškąją prigimtį ir jos silpnybes, užstalės ir satyrinės dainos, kurios įvardijamos kaip „cantiones profanae“ („pasaulietinės giesmės“). Kitaip tariant, kantata prabyla apie tai, kas nesvetima ne tik tolimųjų Viduramžių, bet ir dabarties žmogui, o C. Orffo muzika tiesiog trykšta energija, jausmingumu, spalvomis, įtraukia klausytoją į kerintį ir užburiantį savo pasaulį, dovanoja išties stiprių emocijų ir ilgai išliekančių įspūdžių.
     
    Kur choro koncertų maršrutas pasuks rudeniui vis labiau išskleidžiant savo spalvų paletę?
     
    Rugsėjo 22 d. Vilniaus kongresų rūmuose numatytas vieno ištikimiausių choro koncertinės veiklos partnerių – Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro – sezono atidarymui skirtas renginys. Jame choras kartu su solistais Edgaru Montvidu ir Kostu Smoriginu, diriguojant Gintarui Rinkevičiui, pristatys Giaccomo Puccini „Messa di Gloria“. Kūrinys, skambėjęs ir XXII Pažaislio muzikos festivalio uždarymo koncerte, italų operos maestro kūryboje užima ypatingą vietą. Savo diplominiam darbui pasirinkdamas svarbiausią katalikų liturginės muzikos žanrą – Mišias, kompozitorius tartum ištarė simbolinį „sudie“ bažnytinei muzikai, kurios tradicijas uoliai puoselėjo kelios G. Puccini šeimos muzikų kartos, kad visą gyvenimą ir veiklą susietų su tikrąją kūrybine aistra – dramatizmo kupinu operos pasauliu. Koncerte skambės ir garsiausių G. Puccini operų ištraukos, įliesiančios daugiau romantiškosios muzikos spalvų.
     
    Spalį choras pasitiks gyva istorija, iškiliausių Lietuvos didikų giminių – Radvilų ir Tiškevičių –praeitimi alsuojančiuose Biržuose, kur nuo 1998 m. rengiamas Šiaurės Lietuvos muzikos festivalis. Nuolat festivalyje dalyvaujantys Kauno choristai šiemet parengė koncertą „Lietuviškos muzikos paletė“, kuris spalio 3 d. įvyks Biržų kultūros centre. Programoje – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Vlado Jakubėno, Broniaus ir Antano Budriūnų, Vaclovo Augustino ir kitų kompozitorių kūriniai, atskleisiantys pačias įvairiausias daugiatonės lietuviškos chorinės muzikos paletės spalvas. Choro balsams fortepijonu pritars Beata Andriuškevičienė. Diriguos Petras Bingelis.
     
    Spalio 12–15 dienomis Vilniaus kongresų rūmų sceną užlies Charles Gounodo operos „Faustas“ garsai. Vilnius City Opera (bohemiečių) pristatomoje operos premjeroje choras dainuos kartu su pagrindinius vaidmenis atliksiančiais meksikiečiu tenoru Diego Silva ir sopranu iš Ukrainos Olena Tokar bei lietuvių bosu Almu Švilpa. Akompanuos Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. Diriguos G. Rinkevičius. 1858 m. pasirodęs „Faustas“ – išskirtinės reikšmės veikalas tiek paties Ch. Gounodo kūryboje, tiek ir prancūzų operos istorijoje, kurioje įtvirtino naują – lyrinės operos žanrą. Nors operos libreto pagrindu tapo vienas iš Ch. Gounodo jaunystėje labiausiai pamėgtų literatūros kūrinių – Johanno Wolfgango Goethes filosofinė tragedija, operoje savo dėmesį kompozitorius sutelkė ne į filosofinius apmąstymus, bet į meilės dramą.
     
    Kaunas ne vienerius metus puoselėja gražias ir prasmingas Vėlinių minėjimo tradicijas. Išėjusiems anapus atminti per Kauno senamiestį nuvilnija daugybės žvakių liepsnelėmis sušvintanti „Sielų upė“. Ne mažiau svarbi Kaunui ir choro puoselėjama tradicija amžinybėn iškeliavusiųjų atminimui skirti kurio nors iš garsiųjų klasikų parašytas gedulingąsias Mišias „Requiem“. Ar šiemet liksite ištikimi šiam prasmingam Vėlinių švenčių akcentui?
     
    Manau, jog „Requiem“ atlikimas susimąstymo, refleksijos kupinu Vėlinių laikotarpiu išties yra tapęs ir Kauno, ir paties choro tradicija, be kurios šis laikas sunkiai įsivaizduojamas. Tradicijos laikysimės ir šiais metais. Spalio 31 d. susikaupimo valandai pakviesime į iškiliausią sakraliąją miesto erdvę – Šv. Apaštalų Petro ir Povilo arkikatedrą baziliką. Arkikatedroje, kurioje darniai susipina didingoji gotika ir puošnusis barokas, nuskambės žymiausio klasicizmo epochos muziko – Wolfgango Amadeus Mozarto „Requiem“. Turbūt nebūsiu neteisus teigdamas, kad nepaisant daugybės Vienos klasiką išgarsinusių šedevrų, dažniausiai W. A. Mozartas vis dėlto siejamas su šiuo paskutiniuoju ir nebaigtu kūriniu. Žmogaus būties trapumą, šio pasaulio šlovės, turtų ir pripažinimo laikinumą, kurį įprasmina „Requiem“, savotiškai simbolizuoja ir paties kūrėjo likimas. Kompozitoriaus talentas užgeso sulaukus vos 45 metų. Likimas lėmė, kad didysis muzikas, kurio kūrybos genijus nenustoja žavėti ir šiandien, ilsisi nežinomame kape. Choro repertuare esama ne vieno muziko kompozicijos, parašytos tradiciniam gedulingų pamaldų tekstui, tačiau W. A. Mozarto „Requiem“, prie kurio vėl sugrįšime šiemet, chorui turi išskirtinę reikšmę. P. Bingeliui 1969 m. subūrus šį muzikinį kolektyvą, „Requiem“ buvo pirmasis atliktas stambios formos kūrinys.
     
    Naujajame sezone žadate ir išties įdomių premjerų, ir skatinsite prisiminti klasikinės muzikos aukso fondą, kurio patrauklumas niekada neblėsta, tačiau ar esate klausytojams parengę tai, ką Lietuvos muzikiniame gyvenime būtų neabejotinai galima pavadinti sensacija?
     
    Manau, kad į sensacijos ir neabejotinai vieno labiausiai įsimintinų muzikinių metų įvykių titulą tikrai gali pretenduoti lapkričio 4 d. tūkstantines minias į Kauno „Žalgirio“ areną sutrauksiantis choro ir Andrea Bocelli koncertas. Apie neprilygstamąjį italų tenorą sakoma, jog tai žmogus Dievo balsu. Klasikinės muzikos pasaulyje A. Bocelli garsėja kaip didžiausiu parduodamų muzikos įrašų skaičiumi išsiskiriantis atlikėjas. Kaune vyksiančiame koncerte klausytojai išgirs įspūdingiausias ir labiausiai mėgstamas operų arijas, kitus populiariausius klasikos kūrinius.
     
    Kokias Lietuvai, jos visuomenei reikšmingas istorines sukaktis choras ketina įprasminti šį sezoną?
     
    Šiemet visame pasaulyje minimos 500-osios reformacijos, kuri giliai paveikė ir Lietuvos istorijos tėkmę, metinės. Reformacijos judėjimui teko unikalus vaidmuo skelbiant rašytinį lietuvišką žodį. Minėdamas šią reikšmingą sukaktį Kauno choras su aktoriumi Dainiumi Svobonu yra parengęs teatralizuotą programą „Taip, Donelaiti!“, poezijos ir muzikos kalba įtaigiai atskleidžiančią pirmosios lietuviškos knygos autoriaus, liuteronų dvasininko Kristijono Donelaičio gyvenimą bei kūrybą. Su šia programa, kurioje skamba ir K. Donelaičio kūrybos fragmentai, ir senosios lietuviškos liuteronų giesmės, apkeliavę nemažai po visą Lietuvą išsibarsčiusių miestų ir miestelių, lapkričio 19 d. choras ir dirigentas P. Bingelis pasirodys ypatingoje erdvėje – senojoje Kauno evangelikų liuteronų bažnyčioje, menančioje kadaise gausią ir miesto visuomeniniame, ekonominiame bei kultūriniame gyvenime įtakingą reformatų bendruomenę.
     
    Ko palinkėtume naująjį sezoną pradedančiam chorui ir koncertuose apsilankysiantiems klausytojams?
     
    Chorui linkėčiau ekspresijos ir įtaigos, visapusiško meninių ir techninių galimybių atskleidimo atliekant šiam sezonui pasirinktą programą, klausytojams – pozityvių emocijų ir kad kiekvienas apsilankymas mūsų koncertuose taptų nekasdienišku, įsimintinu susitikimu su didžiąja muzika.
     
    Muzikologė Audronė Žigaitytė - Nekrošienė
     
     
    Plačiau Skaityti viską Dalintis
  • Conductor Justus Frantz Carmina Burana-9fc7cfb2192ad8f3155a80f6509e28b3.jpg

    KAUNO CHORAS KONCERTUOS G-20 SUSITIKIMO DALYVIAMS

    2017.07.03

    Vienas garsiausių Baltijos šalių muzikinių sambūrių – Kauno valstybinis choras, vadovaujamas Petro Bingelio, pakviestas koncertuoti Vokietijoje, Hamburge, vyksiančiame Didžiojo dvidešimtuko (G20) viršūnių susitikime. Liepos 8 dieną choras pasirodys uždarame renginyje „Laeiszhalle“ koncertų salėje.
     

    Kauno choristams akompanuos „Philharmonie der Nationen“ simfoninis orkestras, jungiantis įvairių tautybių muzikantus. 1995 metais įkurtas orkestras rengia koncertus ir yra pelnęs pripažinimą visame pasaulyje. Prie atlikėjų prisijungs garsūs pasaulio solistai.

     

    Chorui ir orkestrui diriguos vokiečių pianistas ir dirigentas, įvairiapusė muzikos pasaulio asmenybė – Justus Frantzas, plačiausiai žinomas kaip garsiojo Šlėzvigo-Holšteino muzikos festivalio įkūrėjas bei ilgametis vadovas.

     

    Kauno chorą su J. Frantzu sieja ilgametis kūrybinis bendradarbiavimas. Choras su dirigentu koncertavo daugelyje Europos šalių, yra pristatę reikšmingą Ludwigo van Beethoveno kūrybinio palikimo dalį.

     

    Koncerte skambės vokiečių kompozitoriaus Carlo Orffo „Carmina Burana“. Šis choro repertuare seniai įsitvirtinęs kūrinys tapo savotiška šių metų „vizitine kortele“ – neseniai atliktas Lietuvos nacionalinės ir Kauno valstybinės filharmonijų salėse, dabar skambės Hamburgo publikai. Renginio kulminacija taps choristų kinų kalba atliekamas Yunfei Zango kūrinys – „Qomolangma“.

    „Ši išvyka chorui – didelis netikėtumas, o dainavimas G20 šalių susitikimo dalyviams – išskirtinis, atsakingas ir jaudinantis įvykis“, – teigė choro vadovas P. Bingelis.

     

    Hamburge Kauno choristai yra lankęsi ir anksčiau. Pasirodymuose skambėjo Krzysztofo Pendereckio „Septyni Jeruzalės vartai“, Wolfgango Amadeus Mozarto „Requiem“, Georgo Friedricho Händelio „Mesijas“ ir kiti garsūs kūriniai, todėl šis choras žinomas Hamburgo miesto klasikinės muzikos mylėtojams ir palankiai vertinamas kritikų.

     

    Dar šiais metais Kauno valstybinis choras yra laukiamas didžiųjų Europos miestų koncertinėse erdvėse – Minsko valstybinėje filharmonijoje, Rygos ir Krokuvos „Tauron“ arenose.

     

    Parangė Rimantas Klevečka

    delfi.lt

    Plačiau Skaityti viską Dalintis
  • Ricardo Saknio nuotr. _Kauno valstybinis choras-b244c50b9add3accfcf0bc5e35b28f68.jpg

    R. KLEVEČKA: PAŽAISLIO FESTIVALIS – VIENAS REIKŠMINGIAUSIŲ METŲ MUZIKINIŲ ĮVYKIŲ MŪSŲ ŠALYJE

    2017.05.31

    22-uosius metus skaičiuojantis Pažaislio muzikos festivalis tapo neatsiejama Lietuvos muzikinės kultūros dalimi, kas vasarą džiuginančia akademinės muzikos mylėtojus.
     
    Mintimis apie festivalio pokyčius, sprendimus sudarant renginio programą bei reikšmingą Kauno valstybinio choro vaidmenį pasidalino atstovas viešiesiems ryšiams bei choro narys Rimantas Klevečka: „Vienas svarbiausių festivalio aspektų yra įvairovė: muzikos stilių, žanrų, epochų, atlikėjų, koncertams parenkamų erdvių. Publikai siekiama pristatyti aukščiausios prabos muziką ir atlikėjus, užtikrinti, kad festivalyje apsilankęs klausytojas būtų maloniai nustebintas, išsineštų ne tik malonius įspūdžius, bet ir norą sugrįžti, apsilankyti kituose festivalio renginiuose”.
     
    Anot R. Klevečkos, nepaprastai marga šių metų festivalio programa dar kartą sukvies įvairių muzikos žanrų klausytojus, o besiplečiantis festivalio žemėlapis suteiks galimybę išgirsti muziką ir tolimesnėse Lietuvos vietose.
     
    Pradėkime nuo Kauno valstybinio choro indėlio. Šių metų festivalyje atliksite nemažai sakralinės muzikos kūrinių. Ar buvo planuota pabrėžti religinę tematiką?
     
    Galbūt nederėtų sakyti, jog rengiant festivalį būta išankstinės nuostatos ar ketinimo programoje pabrėžti sakralinės muzikos aspektą. Manyčiau, jog  kūrinių gausą tiesiog pasąmoningai lemia centrinė festivalio erdvė – senasis Pažaislio kamaldulių eremas, kuris yra įstabi religinio meno – architektūros, sieninės tapybos, stiuko lipdybos, dailės – sintezė. Tokioje erdvėje, itin atitinkančioje šios muzikos turinį ir dvasią, sakralieji kūriniai labiausiai atsiskleidžia ir įtaigiausiai veikia klausytoją.
     
    Tačiau Vakarų Europos meno tradicijoje krikščionybei tenka ypatinga vieta, o chorinių kūrinių religine tematika labai daug. Galbūt dėl to jie ir šiandien išlieka populiarūs?
     
    Krikščionybės tradicija išties yra neatsiejama Europos kultūrinio identiteto dalis. Nesvarbu, kurią meno šaką – architektūrą, dailę, literatūrą ar muziką – bepaimtume. Nebūtų klaida teigti, kad bažnytinėje muzikoje glūdi ir polifoninės chorinės muzikos šaknys. Tiek Viduramžių, tiek garsiųjų Renesanso polifoninės vokalinės muzikos kūrėjų Giovannio Pierluigio da Palestrinos , Claudio Monteverdi, Tomo Luis de Victoria, Thomo Tallio ir kitų kūriniuose dažnai naudotos grigališkojo choralo melodijos. Net ir gerokai vėlesnių epochų kompozitoriai, kūrę visiškai kitokio pobūdžio muziką, kaip didieji operos metrai Giuseppe Verdi, Giaccomo Puccini, savo kūryboje vis dėlto skyrė dėmesį ir sakralinės muzikos žanrams. Abejonių nekelia tai, kad religinės tematikos kūrinių gausa, o taip pat žanrų, epochų įvairovė nulemia tai, kad chorinės muzikos kolektyvų repertuaruose šios tematikos kūrinių nestinga.
     
    Paminėjote didžiuosius operų kūrėjus. Būtent atidarymo koncerte skambės gražiausi šio žanro numeriai. Tuo tarpu festivalio uždarymui parinktas Giacomo Puccinio sakraliosios muzikos opusas – mišios žada rimtį. Kodėl pasirinktas toks didelis kontrastas tarp atidarymo bei uždarymo koncertų?
     
    Festivalis – tai ištisa muzikinė vasara, todėl stengiamasi, kad jame kaip ir kiekvieną vasarą Lietuvoje nestigtų permainų ir kontrastų. Kita vertus, pažvelgus giliau, tarp atidarymo ir uždarymo koncertų galima įžvelgti ne tik kontrastą, bet ir reikšmingų sąsajų. Atidarymo koncertas skirtas didiesiems operos meistrams ir įspūdingiausioms jų kūrybos ištraukoms. Festivaliui baigiantis, ir vėl skambės G. Puccinio muzika, tačiau ne garsiosios operų ištraukos, bet „Messa di Gloria”.
     
    Svarbiausiąjį sakralinės muzikos žanrą – mišias atstovaujantis kūrinys yra vienas iš nedaugelio operos grando kūryboje skirtas religinei tematikai. Žvelgiant į G. Puccinio biografiją, galima teigti, jog rašydamas „Messa di Gloria”, muzikas tartum tarė simbolinį „sudie” iš kartos į kartą Puccinių šeimoje, kurios nariai ėjo bažnyčios vargonininkų ir kapelmeisterių pareigas, perduotai bažnytinės muzikos puoselėjimo tradicijai ir drąsiai žengė į visiškai naują – operos pasaulį.
     
    Pakalbėkime apie kūrinį, kuris choro repertuare jau daugelį metų – Carlo Orffo „Carmina Burana”. Jį choras atliks viename festivalio koncertų. Kodėl pasirinktas būtent šis, o ne kuris nors kitas kūrinys? Juk choro repertuaro mastas – tiesiog fenomenalus.
     
    „Carmina Burana” Kauno filharmonijoje skambės jau įsibėgėjus festivaliui, patį vidurvasarį. Ko gero sunku būtų surasti kūrinį, kuris savo turiniu ir išraiška labiau atitiktų vasaros nuotaiką.  Klajojančių viduramžių poetų tekstų pagrindu parašyta kantata – tarytum siautulinga Joninių naktis, kviečianti nepraleisti progos džiaugtis gyvenimu, šmaikščiai ir atlaidžiai apdainuojanti žmogiškosios prigimties silpnybes. Iš tiesų, „Carmina Burana” choro repertuare jau yra ilgus metus, tačiau kiekvieną sykį imtis atlikti šį kūrinį skatina entuziazmas, su kuriuo jį atlieka choristai ir pasitinka publika.
     
    Vienas iš choro koncertų bus skirtas Žolinių šventei. Kokią muziką choras atliks šio koncerto metu?
     
    Žolinė – pati iškilmingiausia kasmet festivalį svetingai priimančio Pažaislio vienuolyno šventė, atlaidai, kurie kiekvienais metais sutraukia vis gausesnį būrį kauniečių ir miesto svečių. Vertėtų prisiminti tai, kad prieškariu Pažaislio šventovėje vykstantys atlaidai, panašiai kaip Vilniaus Aušros Vartuose, Šiluvoje ar Žemaičių Kalvarijoje, tęsdavosi aštuondienį, o ir šiandien didžiausia bažnyčios brangenybe laikomas Dievo Motinos paveikslas savo malonėmis garsėjo toli už Pažaislio ir Kauno ribų.
     
    Labai norėtųsi, kad šis Pažaislio, kaip išskirtinės sakralios vietos, garsas nesumenktų, o tik stiprėtų. Siekiama, kad festivalis prie to taip pat prisidėtų. Šventiniam koncertui pasirinkta gana įvairi sakralinės muzikos programa, kurioje skambės tiek lietuvių, tiek ir užsienio kompozitorių kūriniai.
     
    Ar esama bendros temos, jungiančios pasirinktus kūrinius?
     
    Visus juos vienija Švč. Mergelės Marijos asmenyje reiškiama pagarba tam, kas niekuomet nekinta, nepriklauso nuo pažiūrų skirtybių ir yra svarbiausia – dvasios kilnumui, motinystės grožiui. Rengiat Žolinių koncerto programą, prieš akis visuomet iškyla margaspalvės šią dieną į bažnyčią nešamos puokštės, suskintos iš besibaigiančios vasaros pievų ir darželių, o taip pat Pažaislio Dievo Motinos paveikslas, kuriame talentinga nežinomų meistrų ranka Švč. Mergelę Mariją ir Kūdikėlį apsupo barokiškai įmantriu gėlių ir žolynų vainiku. Stengiamasi, kad ir koncerto programoje atliekami įvairių kompozitorių ir epochų kūriniai, skirti švč. Mergelei Marijai, sudarytų ne mažiau įspūdingą muzikinę pynę.
     
    Kauno valstybinis choras – neatsiejama festivalio dalis. Turbūt sunku būtu įsivaizduoti festivalį be kolektyvo, kuris šį vieną reikšmingiausių Lietuvos kultūrinių įvykių lydi nuo pirmųjų akordų. Kas lemia tokią ilgai trunkančią, reikšmingą bei gražią partnerystę?
     
    Keletas dalykų. Visų pirma, choro meno vadovas ir dirigentas Petras Bingelis yra vienas iš tų, kurie stovėjo prie šio festivalio ištakų, buvo vienas iš jo iniciatorių, todėl net ir praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų yra ne mažiau suinteresuotas, kad festivalis gyvuotų, plėstų savo geografiją, sudomintų vis daugiau atlikėjų tiek iš Lietuvos, tiek ir iš užsienio šalių.
     
    Antra, Kauno choro kūrybinėje veikloje nuo pat kolektyvo įkūrimo didelis dėmesys skiriamas stambios formos kūrinių, kurie paprastai parenkami festivalio atidarymo ir uždarymo koncertams, atlikimui. Taigi choras yra tas sambūris, kuris geriausiai atitinka rengėjų lūkesčius ir yra pajėgus realizuoti jų sumanymus. Galiausiai, Pažaislio festivalis neabejotinai yra tapęs neatskiriama ir reikšminga Kauno miesto ir regiono muzikinės kultūros peizažo dalimi, todėl būtų sunkiai įsivaizduojamas be vieno iš didžiausių profesionalių muzikos kolektyvų mieste dalyvavimo.
     
    Festivaliui jau 22 metai. Skaičius išties nemažas turint omenyje tai, jog mūsų šalis tokia jauna. Kas, Jūsų nuomone, festivalyje nuo jo pradžios pasikeitė labiausiai?
     
    Geografija. Ji ir toliau plečiasi. Siekiama klausytojus pakviesti į vis kitas, netradicines koncertų erdves, priminti apie kai kada nepelnytai primirštus architektūros paminklus, atkreipti dėmesį į poreikį atidžiau saugoti ir globoti šias meno ir kultūros vertybes. Štai ir šių metų festivalio renginiai kvies ne tik į amžių tėkmės neišdildoma barokine elegancija žavintį Pažaislį, bet ir į tyliai Nemuno krante rymantį kuklų lietuviškos gotikos perlą – Zapyškio bažnyčią. Džiugu, kad vis dažniau festivalis užklysta ir į atgimstančius dvarus, alsuojančius didikų būties praeitimi. Net keletas koncertų pakvies stabtelėti prie vieno iš tarpukario Laikinosios sostinės simbolių – Kauno kariliono, kuris taip pat tarytum kyla iš apsnūdimo ir tampa svarbus modernaus Kauno muzikiniame ir kultūriniame gyvenime. Vis daugiau dėmesio skiriama regionų muzikinei kultūrai – į festivalio koncertus vis dažniau stengiamasi pakviesti ne tik Kauno, bet nedidelių vietovių gyventojus.
     
    Su kiekvienais metais kyla ir festivalio meninis lygis. To nebūtų įmanoma pasiekti neužsibrėžiant tam tikrų uždavinių. Galbūt žinote, ką festivalio organizatoriai akcentuoja labiausiai?
     
    Festivalį stengiamasi susieti su tais metais minimais Lietuvos kultūrai, istorijai reikšmingais įvykiais. Pavyzdžiui, šių metų festivalyje keletas renginių glaudžiai siejasi su minimu Reformacijos 500 metų jubiliejumi, stengtasi pabrėžti šio įvykio svarbą Lietuvos istorijai, taip pat ir muzikinei kultūrai.
     
    Kadangi festivalis yra vienas iškiliausių kultūrinių Lietuvos projektų ir lyginamas su geriausiais Europos festivaliais, stengtasi stiprinti renginio tarptautinį pobūdį, pakviesti dalyvauti atlikėjus iš įvairių šalių. Manytina, kad tai pavyksta sėkmingai įgyvendinti, tačiau, kaip žinia, tobulėjimui ir naujiems iššūkiams ribų niekuomet nėra.
     
    Pabaigai norėčiau užduoti dar vieną klausimą, kurio atsakymas mane intriguoja jau kurį laiką: ar būtų galima Pažaislio muzikos festivalį pavadinti lietuviškąja Jungtinėje Karalystėje vykstančio BBC Proms festivalio versija?
     
    Iš tiesų, būtų galima įžvelgti ne vieną bendrą šių muzikinių įvykių bruožą. Kaip ir Pažaislio festivalis, BBC Proms vyksta vasaros sezono metu ir trunka aštuonias savaites, nepasiriboja tradicinėmis koncertų vietomis, visų pirma, Karališkąja Alberto koncertų sale, koncertai taip pat rengiami parkuose įvairiose Didžiosios Britanijos vietose.
     
    Kaip ir Pažaislio festivalis Lietuvoje, taip ir BBC Proms yra vienas reikšmingiausių metų muzikinių įvykių Britanijoje. Įdomu tai, kad britiškojo festivalio pradžia siejama su 18 a. viduryje Londono miesto soduose pradėtais rengti koncertais, o svarbiausioji Pažaislio festivalio „koncertų salė”, kurioje festivalis visuomet atveria savo duris klausytojams ir tradiciškai palydi vasarą, tai pat yra erdvė po atviru dangumi – Didysis Pažaislio vienuolyno kiemas.
     
    Ačiū už pokalbį ir tiek Kauno valstybiniam chorui, tiek ir kitiems šių metų Pažaislio muzikos festivalio dalyviams bei klausytojams linkiu pačių gražiausių turiningų akimirkų. 
     
    Muzikologas Rokas Kučinskas
    Plačiau Skaityti viską Dalintis
  • 22-asis Pazaislio muzikos festivalis _kvch.lt nuotr-aa0cede685f6584d8646f947cab29249.jpg

    PER PAŽAISLIO MUZIKOS VASARĄ – SU KAUNO CHORU

    2017.05.25

    Visą vasarą pasinerti į muziką ir mėgautis jos ekspresija kviečiančio 22-ojo Pažaislio muzikos festivalio uždanga prasiskleis renginio simboliu ir neatsiejama jo dalimi tapusioje erdvėje – Pažaislio vienuolyno Didžiajame kieme, kuris birželio 2 d. pradedamojo koncerto „Viva l‘Opera“ metu virs didžiosios operos scena. Joje klausytojai išvys Kauno valstybinį chorą, Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą, bosą Almą Švilpą, sopraną Sandrą Janušaitę, o programoje skambės neginčijamais operos „hitais“ laikomos arijos, duetai ir chorai iš Richardo Wagnerio „Skrajojančio olando“, Giaccomo Puccinio „Toskos“, Charles Gounodo „Fausto“, Giuseppes Verdi „Nabuko“ ir kt. Gausiam atlikėjų būriui diriguos charizmatiškasis Modestas Pitrėnas.
     
    Birželio 16 d. festivalis persikels į Kauno filharmonijos sceną, kur, diriguojant vienam iš festivalio įkūrėjų bei choro meno vadovui Petrui Bingeliui, choristai atliks Carlo Orffo „Carmina Burana“. Chorui pritars du fortepijonai, kuriais skambins pianistai Motiejus ir Mykolas Bazarai, mušamųjų instrumentų grupė, talkins būrys Kauno muzikinio teatro solistų.
     
    1935 m. į vokiečių kompozitoriaus C. Orffo rankas patekęs XIII a. rankraštinis pasaulietiškų dainų rinkinys „Carmina Burana“, aptiktas benediktinų vienuolyne Bavarijos Alpėse, kurį sudaro apie 200 lotyniškai ir senosiomis vokiečių bei prancūzų kalbomis užrašytų, daugiausia humoristinio, net satyrinio turinio, lengvabūdiškai žmogiškas silpnybes, geidulius ir lėbavimą šlovinančių keliaujančių trubadūrų ir vienuolių dainų iš skirtingų regionų, tarytum pats prašėsi sceninio-muzikinio sprendimo. Kompozitorius pasirinko kantatos žanrą ir atrinkęs 24 dainas, suskirstė jas į tris dalis („Pavasaris“, „Tavernoje“ ir „Meilės viešpatija“), įrėmintas įžanginio mišraus choro, pakartojamo kūrinio pabaigoje. Kantatai atlikti reikalingas solistų trio, choras, du fortepijonai ir gausi perkusija. Iškart po kūrinio premjeros, 1937 m. įvykusios Frankfurte, 41-erių C. Orffas tapo itin populiarus.
     
    Kaip ir ankstesniaisiais metais, festivalio geografija neapsiribos Kaunu ir kitais didžiaisiais šalies miestais, siekiant parodyti, jog organizatoriams rūpi ir regionų klausytojas bei muzikinė kultūra.
     
    Birželio 11 d. choristai kartu su aktoriumi Dainiumi Svobonu lankysis Radvilų giminės istorija alsuojančiuose Dubingiuose. Koncerto, pavadinto „Taip, Donelaiti!“, programa – tai Kristijono Donelaičio tekstų kompozicija, sugulusi į pamokslų formą, lydima lietuvių chorinės muzikos intarpų bei lietuviškų liuteronų giesmių. Prasminga, jog šiais metais minint Reformacijos 500 metų jubiliejų, ši muzika suskambės bene aktyviausių jos idėjų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje skleidėjų tėvonijoje. Šiai reikšmingai Lietuvos istorijos ir kultūros sukakčiai skirta ir daugiau festivalio renginių.
     
    Liepos 16 d., kurią pagal bažnytinį kalendorių minima Karmelio kalno švč. Mergelė Marija, liaudyje vadinama Škaplierine ir žyminti rugiapjūtės pradžią, choras ir jo vadovas kvies apsilankyti Žasliuose. Ežerų prieglobstyje įsikūręs miestelis šiemet mini 560 metų jubiliejų. Šv. Jurgio bažnyčioje, menančioje tokias iškilias asmenybes kaip aktyvus lietuvybės Vilnijos krašte puoselėtojas vyskupas Juozapas Kukta, kardinolas Vincentas Sladkevičius, bus aukojamos šv. Mišios ir įvyks jubiliejinei sukakčiai skirtas chorinės muzikos koncertas.
     
    Kaip ir kasmet, rugpjūčio 15 d. choristai, diriguojami P. Bingelio, Pažaislio vienuolyno šventoriuje atlaidų dalyviams įteiks margą muzikinę šventinę puokštę. Žolinė – ne tik slenkstis, kurį peržengusi vasara pakrypsta rudens link, bet ir ženklas apie prie pabaigos artėjantį Pažaislio muzikos festivalį. Dalyvavimas Pažaislio vienuolyne vykstančiuose atlaiduose yra tapęs prasminga ir neatsiejama choro veiklos tradicija ir išskirtiniu festivalio akcentu. Giedojimu praturtinę šv. Mišių liturgiją, šventę choro dainininkai pratęs koncertu. Švč. Mergelei Marijai dedikuotų kūrinių pynė pražys nelyginant kerintis talentingų baroko meistrų nutapytas gėlių vainikas, puošiantis stebuklais garsų Pažaislio Dievo Motinos paveikslą.
     
    Didžiajame vienuolyno kieme prasidėjęs ir visą vasarą vis sugrįžtantis festivalis, čia pakvies ir finaliniam koncertui, kuriame choras su tenoru Edgaru Montvidu ir baritonu Kostu Smoriginu, Gintaro Rinkevičiaus diriguojamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atliks skambias, judėjimo, veržlumo ir impresijos kupinas italų operos metro G. Puccini „Messa di Gloria“.
     
    Pažaislio erdvėje Kauno valstybinio choro jau atliktų operų „Kregždutė“, „Toska“ kūrėjas G. Puccini gimė Šiaurės Italijos mieste Lukoje, šeimoje, kurioje keturios muzikų kartos savo kūrybinę veiklą buvo glaudžiai susiejusios su bažnytine muzika. Sakoma, jog „Messa di Gloria“ buvo tarytum simbolinis kompozitoriaus atsisveikinimas su iš kartos į kartą šeimoje perduodama sakraliosios muzikos puoselėjimo tradicija ir liudijo bręstantį apsisprendimą savo gyvenimą ir kūrybą susieti su gyvybingumo ir kolorito kupinu dramatinės operos pasauliu. Operinis pradas akivaizdus ir „Messa di Gloria“, kur stipriai juntama G. Verdi muzikos įtaka. Kai kurių kompozicijos dalių temas muzikas vėliau išradingai panaudojo operose „Manon Lesko“ ir „Edgaras“. 1880 m. parašytą kompoziciją sudaro šešios tradicinės dalys – Kyrie, Gloria, Credo, Sanctus, Benedictus bei Agnus Dei.
     
    Tokia tad dvidešimt antroji muzikinė Pažaislio festivalio vasara, į kurią drauge leistis kviečia Kauno valstybinis choras: turininga, kupina nelauktų, įdomių pasaulinės muzikos klasikos atodangų ir neabejotinai dovanosianti daug nepamirštamų įspūdžių bei pozityvių emocijų.
     
    Rimantas Klevečka
    Plačiau Skaityti viską Dalintis
  • Gintauto Bitvinsko nuotr. www.kvch.lt-53424e18a3bf5a393960eeb9ea4131f0.png

    „PROBALTICA“ – SU KAUNO CHORO FIESTA

    2017.05.05

    Viename seniausių Lenkijos miestų Torunėje vykstantį muzikos ir meno festivalį „Probaltica“, šiemet rengiamą jau dvidešimt ketvirtąjį kartą, gegužės 13-ąją užbaigs Kauno valstybinis choras, iškilmingame finaliniame koncerte kauniečiai pristatys plačią a capella atliekamų chorinės muzikos kūrinių paletę.

    Idėja rengti „Probaltica“ kilo 1994 m. – tuomet paaiškėjo, jog nepaisant geografinio artumo Baltijos regiono šalių gyventojai nedaug težino apie savo kaimynus. Festivalis siekia tai pakeisti, todėl jį rengiant nuolat atsižvelgiama į poreikį Lenkijos visuomenei artimiau pristatyti visų Baltijos šalių meną.

    Organizatorių įsitikinimu, pažintis su neretai menkai žinoma festivalyje dalyvaujančių šalių kultūra naikina išankstines nuostatas ir antagonizmus, egzistuojančius tarp tautų, veda sutarimo, konsolidacijos ir besiintegruojančios Europos rėmuose vykstančio aktyvesnio bendradarbiavimo link. Šį bendradarbiavimą, užsimezgantį tiek tarp kūrėjų ir atlikėjų, tiek ir tarp kūrėjų bei publikos, geriausiai galima įžvelgti kūrybiniame – muzikos ir vaizduojamojo meno – pasaulyje.

    Per 24-erius gyvavimo metų festivalis ne kartą įrodė, jog muzika yra universali kalba. Nepaisant verbalinės komunikacijos sunkumų, iš įvairių valstybių į festivalį susirenkantys muzikai puikiai susikalba kartu atlikdami skirtingų šalių kompozitorių kūrinius. Pažymėtina, kad renginys ne kartą yra pelnęs itin aukštus Europos Komisijos įvertinimus kaip viena iš geriausių europinės integracijos iniciatyvų.

    Dešimt dienų truksiančiame festivalyje lankysis daugiau nei aštuoni profesionalūs kolektyvai, žymūs muzikai iš Vokietijos, Suomijos, Ukrainos, Latvijos ir Estijos. Ryškiausiuose festivalio koncertuose, kuriuos pristatys Lenkijos atlikėjai, skambės Stanisławo Moniuszkos opera „Sielininkas“, Torunės kompozitorių kūriniai. Diriguoti Torunės miesto simfoniniam orkestrui pakviestas ir vienas žymiausių Lietuvos dirigentų – Juozas Domarkas.

    Kauno choras, diriguojamas Petro Bingelio, dainuos puikia akustika pasižyminčioje gotikinės architektūros Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, vienoje iš trijų mieste, kuris neretai vadinamas Lenkijos gotikos perlu.

    Pasak festivalio direktoriaus Henryko Gizos, baigiamuoju šių metų festivalio akordu pasirinktas Kauno valstybinio choro, Baltijos šalyse garsėjančio atlikimo meistriškumu, pasirodymas, kurio metu Lenkijos publika išgirs a capella atliekamą lenkų Romualdo Twardowskio, Teofilio Klonowskio, taip pat užsienio kompozitorių Claude’o Debussy, Maurice’o Durufle, Randall’o Thompsono, Ko Matsushitos muziką, o pagrindiniu vakaro akcentu taps Lietuvos kompozitorių Juozo Naujalio, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Vytauto Barkausko, Algimanto Bražinsko, Juliaus Juzeliūno, Vaclovo Augustino kūryba.

    P. Bingelis choro debiutą festivalyje laiko reikšmingu įvykiu koncertinėje choro veikloje: „Kauno choras, tartum Lietuvos muzikinės kultūros atašė, žinią apie gilias mūsų šalies chorinio dainavimo tradicijas ne kartą skleidė tolimiausiuose pasaulio kampeliuose. Kita vertus, ne mažiau svarbu ir tai, kad dalyvaudami šiame festivalyje savo muzikinę kultūrą, įvairią ir originalią lietuvių kompozitorių chorinę muziką pristatysime Baltijos regiono, o visų pirma – Lenkijos, su kuria Lietuvą sieja šimtamečiai valstybingumo saitai bei kultūrinė bendrystė, publikai“.

    Apsilankyti festivalio renginiuose ketina Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos atstovai, Torunės miesto prezidentas Michałas Zaleskis ir kiti garbūs svečiai, todėl chorui tenka didelė atsakomybė išraiškingai ir įtaigiai pristatyti mūsų šalį ir jos muziką.

    Kauno filharmonijos vadovas Justinas Krėpšta atstovauti Lietuvos chorinės muzikos kultūrą išvykstančiam chorui linkėjo sėkmės atskleidžiant klausytojams išskirtinį savo meistriškumą bei unikalumu pasižyminčią lietuvišką muziką ir išreiškė lūkesčius, jog choro dalyvavimas ne tik paliks įsimintiną pėdsaką festivalio istorijoje, bet ir bus reikšmingas stiprinant bendradarbiavimą su Lenkijos koncertinėmis įstaigomis.
     
    Rimantas Klevečka
     
    Plačiau Skaityti viską Dalintis
  • Organizatoriu nuotr. nospr-9804c7a7642cf45d412bf83f891936bb.jpg

    KAUNO CHORO DAINININKŲ BALSAI PASKELBS MUZIKOS FESTIVALIO LENKIJOJE PRADŽIĄ

    2017.05.03

    Gegužės 12 d. Silezijos mieste Katovicuose, NOSPR koncertų salėje prasidės trečiasis tarptautinis muzikos festivalis „Katowice Kultura Natura“. Festivalis pradėtas rengti 2015 m., o Kauno valstybinis choras jame svečiuosis jau antrą kartą. 
     
    Šįmet kolektyvas sulaukė itin didelio įvertinimo, o kartu ir atsakomybės, nes būtent Kauno choristai, dainuodami a cappella, pradės įžanginį šios muzikinės šventės koncertą, kuriame atliks Arnoldo Schönbergo kantatą „Friede au Erden“, nebaigtą oratoriją „Die Jakobsleiter“ bei Karolio Szymanowskio kantatą „Demeter“.
     
    Scena choras dalinsis su ryškiausiais atlikėjais – sopranais Elisabeth Meier ir Agata Zubel, altu Katharina Magiera, tenorais Kurtu Azesbergeriu, Michaeliu Pflummu, Dominiku Wortigu, baritonais Dietrichu Henschelu, Ralfu Lukasu ir Stephanu Genzu bei Nacionaliniu Lenkijos radijo simfoniniu orkestru. Gausų atlikėjų būrį suvienys tikslus festivalio meno vadovo ir dirigento Alexanderio Liebreicho batutos mostas.
     
    A. Liebreichas laikomas vienu talentingiausių savo kartos dirigentų. 2012 m. pradėjęs eiti Nacionalinio Lenkijos radijo simfoninio orkestro pagrindinio dirigento pareigas, šiandien visoje Lenkijoje yra plačiai žinomas kaip atnaujinęs šio pernelyg tradicinio orkestro skambesį bei programą. Praeityje A. Liebreichas yra buvęs ir Miuncheno kamerinio orkestro vyriausiasis dirigentas (2006-2016 m.).
     
    Jo vadovavimas išsiskyrė stebėtinais pasiekimais vystant bei plėtojant naujus koncertų formatus. Inovatyvios A. Liebreicho idėjos bei ryški jo pastangomis pasiekta pažanga neaplenkė ir 2011-2014 m. vadovauto Pietų Korėjos tarptautinio Tongyeongo muzikos festivalio. Dėl išskirtinio ir gilaus požiūrio, šis menininkas nuolat ieško ir atranda naujas perspektyvas, jam vienodai aktualūs tiek istoriniai, socialiniai, tiek ir politiniai muzikos aspektai.
     
    Kauno valstybinis choras – reiškinys, be kurio sunkiai įsivaizduojama šiandieninė Lietuvos profesionalaus chorinio muzikavimo kultūra. Kolektyvas aktyviai reiškiasi prestižinių pasaulio muzikos festivalių – „Prahos pavasario“ (Čekija), Romos ir Vatikano sakralinės muzikos (Italija), Siono (Šveicarija), Makao (Kinija) ir kitų scenose. Jau tradicija tampantis dalyvavimas festivalyje „Katowice Kultura Natura“ – dar vienas choro profesionalumo bei muzikinės brandos patvirtinimas.
     
    Šiuolaikinių komunikacijos priemonių dėka tiesioginio pokalbio dalyviais gali tapti net skirtingose valstybėse – šį kartą kaimyninėse Lietuvoje ir Lenkijoje esantys pašnekovai. Muzikologė Rasa Aukštuolytė, Kauno valstybinio choro viešųjų ryšių atstovas Rimantas Klevečka bei dirigentas A. Liebreichas diskutavo apie šių metų festivalio „Katowice Kultura Natura“ koncepciją bei renginio svečius.
     
    Kauno valstybinis choras dalyvavo pirmajame - 2015 metais vykusiame tarptautiniame muzikos festivalyje „Katowice Kultura Natura“. Rimantai, ką kolektyvui reiškia kvietimas antrą kartą dalyvauti šiame renginyje?
     
    Rimantas Klevečka: Festivalis kasmet auga, stiprėja ir tampa svarbiu kultūriniu reiškiniu ne tik Lenkijos meninio, muzikinio gyvenimo kontekste, bet ir kur kas platesniu mastu. Tai, kad antrą kartą sulaukiame festivalio organizatorių dėmesio ir kvietimo dalyvauti renginyje, visų pirma, reiškia aukšto choro profesionalumo pripažinimą ir įvertinimą, o kartu yra neeilinė galimybė tapti aktyviais labai turiningos programos dalyviais, atlikti įdomius, pastangų ir meistriškumo reikalaujančius kūrinius, susitikti ir koncertuoti drauge su itin aukšto meninio lygio atlikėjais bei muzikiniais kolektyvais.
     
    Kuo, Jūsų manymu, šis renginys įdomus ir patrauklus klausytojams?
     
    Alexander Liebreichas: Nors ši muzikinė šventė, galima sakyti, yra pradiniame raidos etape ir dar tik kuria savąsias tradicijas, išskirtinių koncertų, vykusių Silezijos mieste - Katovicuose, aidai jau nuskambėjo visame muzikiniame pasaulyje. Aukščiausio lygio atlikėjai, tokie kaip Kauno valstybinis choras, puiki salė, konceptuali programa ir nuostabus svetingumas jau yra tapę skiriamaisiais renginio ženklais.
     
    R.K.: Manau, jog, visų pirma, Katovicuose rengiamas festivalis išsiskiria tuo, kad renginio organizatoriai kasmet apibrėžia temą, kuri savotiškai vienija įvairius renginio metu vykstančius kultūrinius įvykius ir viso festivalio metu skamba tartum jo leitmotyvas. Klausytojus, manyčiau, patraukia ir tai, kad festivalio programa nuosekliai apgalvota, publikai stengiamasi pristatyti kartais galbūt rečiau atliekamus, tačiau turiniu ir muzikine forma įdomius žymių kompozitorių kūrinius. Be to, renginio organizatoriai itin daug dirba stengdamiesi pakviesti dalyvauti festivalyje išties geriausius, tarptautinį pripažinimą pelniusius ir patirtį atliekant vieno ar kito formato muzikos kūrinius turinčius atlikėjus ir kolektyvus, todėl klausytojams tai išskirtinė proga vienoje vietoje pamatyti ir išgirsti taip gausiai susirinkusius aukščiausio lygio muzikus.
     
    Kas skatina, traukia grįžti atlikėjus? 
     
    R. K.: Manau, daugelis dalykų – tai ir organizatorių dėmesingumas, šiltas ir malonus bendradarbiavimas ruošiantis renginiui, o taip pat ir tai, kad kiekvienais metais festivalis pasitinka atsinaujinęs, siūlantis naują temą, galimybes susitikti su kolegomis muzikais iš pačių įvairiausių šalių, kartu atlikti įdomius, originalius, dažnai choro iki tol dar nedainuotus kūrinius, užmegzti kontaktus tolimesniam bendradarbiavimui.
     
    Pagrindinė pirmojo festivalio tema buvo „Metamorfozės“, antrojo pasirodymus vienijo „Dvasingumo“ tematika. Kokia koncepcija išryškės 2017-ųjų metų festivalyje?
     
    A.L.: Šių metų festivalio motto yra „Žemė”.
     
    Kas nulėmė būtent tokios koncepcijos pasirinkimą?
     
    A. L.: Nors semantinio sąvokos „žemė” lauko – nuo mažos dulkelės iki didžiulės mūsų planetos, atrodytų, neįmanoma aprėpti, iš tiesų šie du kraštutinumai yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Problema ta, kad mes visi per dažnai tai pamirštame. Pats pamatas, ant kurio mes stovime – mūsų žemė – yra neatsiejama nuo viso gyvenimo. Globalūs santykiai, stebinanti žmonių masių kova dėl gamtos išteklių, pinigų ir religinio dominavimo, pripildo mus siaubo ir nevilties. Mes prarandame savo šaknis ir atsakomybės jausmą už mus supančius žmones bei natūralią aplinką. Katovicai, kaip joks kitas miestas, yra tikras „žemės” simbolis. Tai siekia gilias vietines anglies kasybos tradicijas. Taigi miestas ir jo gyventojai yra stipriai susiję su turtinga regiono kultūra.
     
    Ko gero neatsitiktinai šių metų festivalio pradžiai pasirinkta ir A. Schönbergo kantata „Friede auf Erden“.
     
    A.L.: Šis kūrinys bus atliekamas vieninteliu instrumentu - žmonių balsais, t. y. a cappella. Pakviesdami Kauno valstybinį chorą, mes norėjome įtraukti tarptautinį aspektą, tačiau kartu neprarasti jautrumo, susijusio su mūsų atsakomybe šiai ypatingai vietai ir jos autentiškumui.
     
    Rimantai, kokias asociacijas „žemės“ tema kelia Jums?
     
    R.K.: Mąstydamas apie šių metų festivaliui pasirinktą tematiką, galiu tik įvertinti organizatorių įžvalgumą, gebėjimą įsijausti ir festivaliu išreikšti tai, kas šiandien svarbu ir reikšminga visiems. Prieš porą metų popiežius Pranciškus paskelbė encikliką „Laudato si“, primindamas, kad mūsų žemė yra bendrieji namai. Deja, šiandien vykstančių karinių konfliktų, socialinių krizių, ekologinių katastrofų akivaizdoje matome, kokie jie trapūs, pažeidžiami, o neretai ir nevertinami. Manau, kad pradedamajame koncerte choro atliekama A. Schönbergo kantata „Friede auf Erden“ – „Ramybė žemėje“ privalo nuskambėti kaip atkaklus kvietimas siekti santarvės ir harmonijos su žeme ir vienas su kitu. Manau, jog meno, muzikos galia yra ir privalo būti tokios darnos ir harmonijos šauklys, atsvara tam, kas destruktyvu.
     
    Ar sutinkate, kad šio sudėtingo kūrinio atlikimas – ne tik iššūkis, bet ir choro profesionalumo įrodymas?
     
    R.K.: Tai, jog A. Schönbergo kantata yra neeilinis kūrinys, reikalaujantis ypatingų įgūdžių, ištobulintos muzikinės technikos, mano nuomone, iškalbingai liudija faktas, kad praėjus keletui metų po kantatos, kurią kompozitorius parašė a cappella atlikimui, sukūrimo, partitūrą vis dėlto teko papildyti akompanimentu, kadangi vokalinis audinys techniškai išties sudėtingas. Manau tai, kad festivalyje nutarta atlikti pirminį – a cappella – kantatos variantą ir tam organizatoriai pasirinkto būtent Kauno dainininkus, neabejotinai kalba apie choro, kuris yra pajėgus priimti tokį iššūkį, profesionalumą
     
    Dėkoju už pokalbį ir linkiu įkvepiančių artėjančio festivalio akimirkų.
     
    Muzikologė Rasa Aukštuolytė
    Plačiau Skaityti viską Dalintis
  • Kauno valstybinis choras koncerte Lietuva brangi-1a781a05cf95938badd1eca81275ae46.jpg

    KOVO 11-ĄJĄ SKAMBĖS GRAŽIAUSIA LIETUVIŠKA CHORINĖ MUZIKA

    2017.03.06

    Kovo 11-oji – kiekvienam lietuviui ypatinga, ilgus dešimtmečius lauktos Nepriklausomybės ženklu pažymėta diena. Šia proga visoje šalyje skambės daug šventinių kalbų, posmų, aukštinančių mūsų tautą bei jos istoriją, o Lietuvos Nacionalinė filharmonija pakvies šventę pasitikti aidint darnių Kauno valstybinio choro dainininkų balsų atliekamai lietuviškai dainai.
     
    Lordas Yehudi Menuhinas Kauno chorą yra pavadinęs aukščiausio lygio kolektyvu. Lietuvoje ir užsienyje gerai žinomas stambios formos pasaulinės klasikos šedevrų atlikimais, choras nemažiau garsus ir lietuvių muzikos puoselėjimu bei sklaida. Ypatingą vietą kolektyvo repertuare bei diskografijoje užima Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Česlovo Sasnausko, Juozo Naujalio, Stasio Šimkaus, Vlado Švedo, Broniaus Kutavičiaus ir jaunesnės kartos lietuvių autorių chorinės muzikos kūriniai.
     
    Šventinis choro koncertas visai Lietuvai svarbią dieną – ne atsitiktinumas. Anot Nacionalinės filharmonijos vadovės Rūtos Prusevičienės: „Choro ir jo įkūrėjo – maestro Petro Bingelio meninė, pilietinė ir bendruomeninė veikla, angažavimasis lietuvių kompozitorių kūrybos atlikimui ir sklaidai, dėmesys regionų klausytojams bei atstovavimas Lietuvos chorinei kultūrai pasaulyje tiesiog sutapatina choro vardą su svarbiausiais atkurtos nepriklausomos Lietuvos įvykiais ir datomis“.
     
    Vedamas meno vadovo ir dirigento P. Bingelio, koncerte choras pristatys programą  „Lietuva brangi“. Gerai žinoma, Maironio žodžiais sukurta ir tartum antruoju valstybėa himnu tapusi J. Naujalio daina kaip gražus ir prasmingas leitmotyvas nuolat skamba kūrybinėje choro veikloje. Kauniečių atliekama, 2012 m. apie Lietuvos muzikinę tradiciją ji liudijo tolimojoje Kinijoje vykusiame 26-ajame Makao muzikos festivalyje. „Lietuva brangi“ pavadinta ir 2000 m. išleista choro kompaktinė plokštelė, kurioje įamžinta žymiausių XX a. pradžios lietuvių kompozitorių patriotinė ir sakralinė muzika.
     
    Renginyje nestigs gražiausios lietuviškos chorinės muzikos: tiek daugiau nei prieš šimtmetį, tiek ir Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę parašytų kūrinių. Programoje pristatomi kelių kartų lietuvių muzikos kūrėjai: pirmieji tautiškosios muzikos puoselėtojai – Vincas Kudirka, Juozas Naujalis, Česlovas Sasnauskas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Aleksandras Kačanauskas, vėliau nenuilstamai lietuvių muzikos kultūrą plėtoję Julius Juzeliūnas, Rimvydas Žigaitis, Zigmas Virkšas bei skirtingų kartų nūdienos autoriai – Algimantas Bražinskas, Vytautas Barkauskas, Vytautas Miškinis, Vaclovas Augustinas.
     
    Atlikdami didžiąją dalį koncerto programos, atlikėjai paklus ilgamečio savo vadovo dirigento P. Bingelio mostams. Kolektyvo vedlys įvertintas daugeliu įvairių apdovanojimų: 1993 m. jam paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, 1994 m. apdovanotas Didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, 2003 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi, 2008 m. išrinktas Kaunmiesto garbės piliečiu, o 2013 m. gavo Kultūros ministerijos įteiktą garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Išskirtinis ir jaudinantis įvertinimas P. Bingelį sieja su koncerto programoje skambėsiančiu Lietuvos chorinės muzikos patriarchu – J. Naujaliu: maestro saugo autentišką jo batutą, daugiau nei prieš tris dešimtmečius perduotą kompozitoriaus dukters Zofijos Naujalytės.
     
    Kita vertus, klausytojai turės progos prie dirigento pulto išvysti ir jaunuosius choro dirigentus – Kęstutį Jakeliūną bei Mindaugą Radzevičių. K. Jakeliūnas diriguos V. Miškinio kompoziciją „Oi, šąla šąla“, kurią su choru atlikdamas „Prahos pavasario“ festivalyje, pelnė nenuilstamus Čekijos klausytojų aplodismentus, o M. Radzevičius – Z. Virkšo dainą „Oi, ant kalno“.
     
    Anot K. Jakeliūno, V. Miškinio kompozicija „Oi, šąla šąla“ – vienas spalvingiausių kompozitoriaus kūrinių. „Nuo pat pirmosios choro frazės – kanono, kurį dainuoja sopranai, muzika nukelia į užburtą pirmųjų snaigių žaismą, o palaipsniui prisijungiant kitiems balsams, harmonija tirštėja iki įstabiai grakštaus pūgos šėlsmo. Ryškiausias koloritas ir šviesos įspūdis juntamas vidurinėje kūrinio dalyje. Sopranui dainuojant solo ir chorui atsakant, kiekvienos frazės pabaigoje suskamba varpelis, kuris tarytum sustabdo laiko tėkmę“, – mintimis dalinosi dirigentas.
     
    M. Radzevičiaus drauge su choru paruošta Z. Virkšo išplėtota lietuvių liaudies daina „Oi, ant kalno“ įdomi muzikinės minties plėtote. Pasitelkdamas daugiabalsį muzikinį audinį, išraiškingai pasikartojančius melodinius motyvus bei daugiasluoksnę ritmiką, kompozitorius formuoja labai intensyvų, pulsuojantį muzikinį klasterį, kuris išryškina pagrindinę liaudies dainos temą. Svarbi ir nuolat aktuali idėjinė dainos tema, kviečianti ginti Tėvynės laisvę, nesibaiminti net ir pačios didžiausios aukos.
     
    K. Jakeliūnas galimybę dirbti su choru apibūdina kaip ypatingą patirtį, kupiną kasdienių muzikinių gelmių ieškojimų, kopimo į meistriškumo aukštumas bei profesionalių P. Bingelio patarimų: „Tai išties neįkainojamos vertybės, į gyvenimą ir kūrybinę veiklą įliejančios prasmės, skatinančios labiau realizuoti savo sugebėjimus, išlaisvinti kūrybinį potencialą, drąsiau įgyvendinti kūrybinius sumanymus“.
     
    M. Radzevičius chorą lygina su maža valstybe, kurioje visi, nors ir būdami skirtingi, dirba vardan vieno tikslo: „Tai komandinis darbas. Dažnai tenka ieškoti kompromiso, įsiklausyti į kito nuomonę. Manau, kad taip pasiekiamas geriausias rezultatas“. Anot dirigento, kiekvienas choro kūrybinės veiklos sezonas atneša vis naujų iššūkių, įdomių programų, neretai drąsių muzikinių eksperimentų ir kuria dinamišką atmosferą, leidžiančią skleistis kūrybiniam menininkų potencialui.
     
    Nepriklausomybės atkūrimas minimas valstybiniu mastu, tačiau šio įvykio reikšmę kiekvienas išgyvena savitai bei asmeniškai. Štai R. Prusevičienė 1990 m. kovo 11 d. sieja ne tik su reikšmingais pokyčiais valstybės, bet ir savo pačios gyvenime: „Asmeniškai man tai yra milžiniškas lūžis ir valstybės, ir mano gyvenime, susijęs su dalyvavimu laisvos Lietuvos kūrime, laisvės iškeltų dilemų suvokimu. Ši diena nulėmė mano apsisprendimą atsisakyti tolimesnių studijų užsienyje ir likti Lietuvoje bei aktyviai dalyvauti gyvojoje istorijoje“. Dirigentui K. Jakeliūnui Kovo 11-oji asocijuojasi su pamatinėmis vertybėmis – drąsa, ryžtu, tikėjimu ir vienybe: „Kartais pasigirsta nuomonių, jog tai tėra eilinė nedarbo diena. Girdint tokius žodžius, liūdina, kad nepriklausomos Lietuvos žmonės pradeda nebevertinti laisvės, kuria visada tikėjome, už kurią sunkiai, atkakliai, vieningai kovota“. M. Radzevičius nepamiršta, jog laisvė visuomet neatsiejama ir nuo atsakomybės: „Atsakomybė skatina ieškoti ir vykdyti savo kaip žmogaus ir piliečio pašaukimą. Manau, kad mes, atkurtosios valstybės piliečiai, vis labiau suvokiame savo vietą pasaulyje, tapatybę bei atsakomybę“, – teigia dirigentas.
     
    Kauno valstybinis choras klausytojų lauks Lietuvos Nacionalinėje filharmonijoje kovo 11 d., 19 val. Chorui akomponuos Renata Marcinkutė-Lesieur (vargonai) ir Beata Andriuškevičienė (fortepijonas).
     
    Muzikologė Rasa Aukštuolytė
    Plačiau Skaityti viską Dalintis
  • Gaunod opera Faustas-d54bcb5da0bea3201d7f67c893f7d229.jpg

    „FAUSTO“ MINIOS ISTORIJOS, ARBA CHORO ASMENYBĖS

    2017.02.19

    Eidami į operos spektaklius, visuomet atkreipiame dėmesį į kūrybinės komandos, solistų pavardes, bet retai kada sustojame ties choro pavadinimu. Esame įpratę, jog tai – vienodais kostiumais aprengtų veiksmo komentatorių minia, dažnai panaši į jau matytą praėjusiame spektaklyje. Visiškai kitą masinių scenų ir darbo su choro atlikėjais būdą jau dešimt metų demonstruoja režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Ne vienas, matęs jos statytas operas, pripažins, jog čia choro artistai tampa tikrais aktoriais, kurių darbas – sukurti kino juostos veiksmo detalumo vertą antrąjį, o kartais net ir pirmąjį planą. Tam į pagalbą nuolat stoja ir kostiumų bei grimo dailininkai, suteikdami kiekvienam choristui visiškai individualų įvaizdį.
     
    Tikriausiai simboliška tai, jog būtent Vilnius City Operos dešimtmetį žyminčiame „Fausto“ pastatyme į Kongresų rūmų sceną sugrįžtą Kauno choras, vadovaujamas Petro Bingelio, kartu su D. Ibelhauptaite dirbęs dar prieš „Bohemą“ pasirodžiusiuose „Pajacuose“, o vėliau, vyriškoji choro dalis buvo prisijungusi ir „Trubadūre“. Šį kartą mišrus choras susijungia su VCO ansamblio jaunimu, tapdamas įspūdingu 19 a. Paryžiaus visuomenės portretu, aprėpiančiu įvairiausius charakterius, tipažus ir net visiškai netikėtas asmenybes.

    Dalia Ibelhauptaitė apie bendradarbiavimą su Kauno valstybiniu choru: „Kauno valstybinis choras „Fauste“ sudaro visų didžiųjų chorinių scenų pagrindą. Jie visad garsėjo savo itin aukštu vokaliniu profesionalumu, išugdytu maestro Petro Bingelio, kurio muzikinė patirtis – tikras lobis ir mūsų kolektyvas labai džiaugiasi galėdamas kurti kartu su geriausiais srities profesionalais, savo darbais garsėjančiais toli už Lietuvos ribų. Taigi, žinojome, jog šis jie geba atlikti sudėtingiausius muzikinius kūrinius, bet net negalėjome pasvajoti, jog nevaidinantis choras taps tokiais įtaigiais aktoriais, scenoje judančiais ir kuriančiais įdomius, savitus ir individualius personažus! Jų darbas „Fauste“ – triumfas, pasiektas ilgu ir sunkiu darbu, atsidavimu vaidybos idėjai ir tik dar kartą įrodo, kad žmonės, turintys meniškas sielas yra neribotų galimybių.

    Esu nepaprastai nustebinta kiekvieno iš choristų fantazija, jų sukurtomis personažų istorijomis, mini siužetais, kurie taip organiškai susipina į daugiaplanį veiksmą visose jų scenose ir pasiekia mano idealą, – vaidybą scenoje, kaip kine, kuomet kiekvieną personažą gali filmuoti, kaip atskirą istoriją. Ir tai dar susilieja su puikiu vokalu! Ne veltui visos „Fausto“ masinės scenos savo jėga tiesiog rauna Kongresų rūmų stogą! Man atrodo, kad jiems kiekvienas išėjimas į sceną yra didelė šventė ir tą šviesią bei pozityvią energiją choras perduoda kiekvienam žiūrovui.

    Tai – ne pirmas VCO darbas su Kauno valstybiniu choru ir norisi tikėti, kad kelionių, maršrutu Kaunas – Vilnius – Kaunas, ateityje tik daugės. Juk taip gera kurti bendrą pasaulį su žmonėmis, kurie tuo džiaugiasi...“

    Iš tiesų, spektaklio metu negalėdami atitraukti akių nuo galybės skirtingų personažų ir kostiumų, pasidomėjome ir po jais slypinčiomis keliomis individualiomis choro vokalistų istorijomis bei patirtimis dirbant su VCO trupe.

    Kaip pasakoja jau ir „Pajacuose“, o vėliau – „Trubadūre“ kartu su D. Ibelhauptaite dirbęs Kauno valstybinio choro vokalistas Zenonas Butkevičius, iš pradžių operoje gali būti sunku: „Juk mes, choristai, iš tiesų esame gana statiškos profesijos žmonės, o operos pasaulis yra visai kitoks, – čia daug veiksmo, be to, tu kuri personažą ir vieną dieną gali būti aristokratu, o kitą – vargšu.“

    Šį kartą Zenonui teko padavėjo rolė, kurią jis priėmė su visais jos iššūkiais ir specifika: „Taip, teko atsidurti kitoje baro pusėje ir manau, jog ateityje į barmenus žiūrėsiu kitaip. Ruošdamasis spektakliams supratau, jog barmenas turi iš tiesų prisijaukinti ir padėklus, ir taures, ir puodelius, – juos valdyti ir neleisti pačiam būti jų valdomam. Tai – įdomi patirtis, kaip ir jau buvę projektai su D. Ibelhauptaitės komanda, kuriuose dalyvauti yra labai įdomu.

    Kas kartą čia masteliai vis didėja, tenka dirbti su naujomis žvaigždėmis, viskas atrodo vis didingiau ir puošniau, – manau tai rodo sėkmę ir teisingą judėjimą pirmyn.“ Paklaustas, ar kas kartą dirbant su VCO režisiere, užduotys scenoje tik sunkėja, atlikėjas atsakė, jog jos sunkėja su kiekvienu spektakliu, nes toks jau yra gyvas kūrybos procesas: „Ir šiandien, nors jau turime ne pirmą premjerą, gavau dar naujų, papildomų užduočių scenoje.“

    „Pajacuose“ taip pat dalyvavusi Edita Karpičienė sakė galinti tik pasidžiaugti, jog profesiniame kelyje ją vis aplanko laimė dirbti tarp genialių kūrėjų ir solistų, pačiai pasijuntant tikra operos žvaigžde: „Čia sulauki begalinio, išskirtinio dėmesio ne tik iš režisieriaus, bet ir iš dailininko, – dėmesio, svarbaus moteriai, parenkant drabužius, sukuriant sceninį įvaizdį, charakterį. Mano visas gyvenimas prabėgo su muzika, – 32 metus praleidau filharmonijoje, dirbant su maestro P. Bingeliu, kuris leido prisiliesti prie didžiojo profesionalaus meno.

    Opera šiame kelyje išskirtinė, čia mes gauname ir pavaidinti, ne tik pastovėti ant choro laiptų. Man pačiai su Kauno valstybiniu choru teko dalyvauti ir „Toskos“ pastatyme Kinijoje. Iš tiesų, galiu tik padėkoti, jog esu būtent čia ir dabar, o likimas mane nuolat suveda su tokiais puikiais žmonėmis. Mūsų profesija – išskirtinė, kurioje negali įsivaizduoti monotonijos ir, žinoma, negali būti be muzikos, nes tiesiog esi jos dalimi, ir tą jauti net atostogaudamas“.

    Kolegei antrino ir Vladimiras Gavrilovas, jau nuo 6 m. ėjęs muzikos keliu ir žinojęs, jog tai yra jo aistra: „Žmogus yra sutvertas tam, kad kurtų ir jei daro tai iš širdies bei meilės, – tai yra lengva. Todėl dirbti Kauno valstybiniame chore man yra džiugu, nes čia mane supa nuostabūs, kūrybingi ir nepailstantys žmonės.

    Nepaprastai smagu dalyvauti tokiuose projektuose, kaip „Faustas“, nes čia galime pavaidinti, o tai mane visuomet traukė, be to, visi vokalistai, studijavę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, baigėme ir aktorinio meistriškumo kursą. Gera, kai nuostabi režisierė mums suteikia galimybę pasireikšti vaidinant, – dažnai ir pats junti, jog tik išeiti su natomis ir padainuoti darosi mažai... Džiugu ir už žiūrovus, kurie gali išvysti, kaip profesionalūs valstybinio choro dainininkai gali tapti artistais.

    Kiekvienas spektaklis su VCO tampa užduotimi iššūkiu atverti dalelę savęs, – sukurti vaidmenį. Čia kiekvienas susikuriame savo konkrečią istoriją, prigalvojame, kas esame. Tavęs klausia: kas tu būsi šioje operoje? Ir tu renkiesi, – kareivis, pirklys, meras... Kiekvienas gali tapti tuo išsvajotu personažu, fantazuoti ir perteikti visa tai žiūrovui. Na, o kuriant tave supa nuostabūs, kultūringi ir mieli žmonės, todėl kiekviena diena praleista kartu čia netampa darbu, o tiesiog yra tavo gyvenimas. Už tai ir norisi dėkoti“.


    „Faustas“ dešimtmečio spektakliu tapo ne tik pačiai VCO trupei, bet ir choristei Ingai Gudavičienei, kuriai ši opera vainikuoja dešimtmetį su Kauno valstybiniu choru: „Esu laiminga, kad galiu dalyvauti tokio masto operoje, būti su tokiais žmonėmis ir padėti kurti šį nuostabų reginį.“ Inga prisipažįsta, jog darbas su „bohemiečiais“ ją nustebino, – dirbusi Kauno muzikiniame teatre, moteris pasidalino ryškiais ir skirtingais įspūdžiais: „Darbo specifika iš tiesų skiriasi. Kiek teko dalyvauti operečių pastatymuose Kauno muzikiniame teatre, ten choras, kaip ir orkestras buvo lyg atskiras flangas. Režisieriai čia dirba daugiau su solistais, o VCO kiekvienas choro artistas atskleidžiamas kaip herojus, kuris turi savo istoriją ir operoje ją įgyvendina. Ir atmosfera čia – labai šeimyniška, bendravimas šiltas, iš tiesų pajauti, jog visi čia esame viena šeima, gali įsitikinti tuo, jog didžiausia žvaigždė su kiekvienu bendrauja labai paprastai. Scenoje tokie dalykai suteikia daugiau komforto, darosi gera vaidinti, nes sulauki atsako iš kiekvieno scenoje esančio žmogaus. Opera Kauno valstybinio choro repertuare tampa žiburiu, kuris mums leidžia ne tik pajudėti, bet ir išreikšti savo aktorinius gebėjimus“.

    Nemažą sceninę patirtį sukaupęs Robertas Jančkaitis, taip pat dirbęs Kauno muzikiniame teatre, irgi stebisi chorui suteikiamo vaidmens detalumu: „Kitaip, nei įprasta, VCO spektakliuose choras nėra tik pritarėjas, „palinksėtojas galva“, čia kiekvienas žmogus yra mikrospektaklis. Niekur daugiau su tokia praktika man neteko susidurti. Manau, jog būtent dėl to yra gaunamas toks įdomus ir akį traukiantis galutinis rezultatas. Vos prasidėjus repeticijoms jau būna paruoštas pagrindinis scenos veiksmų planas, bet jame mūsų prašo ir leidžia susikurti savo personažus, savo istorijas ir jomis užpildyti tą schemą. Taip tu pats iš tiesų prisidedi prie kūrybinio proceso.

    Be abejonės, profesionalas prieš ateidamas repetuoti turi būti susipažinęs ne tik su muzika, bet ir siužetu, bet šiuo atveju itin svarbia tapo ir pati prancūzų kalba, jos aiški tartis ir niuansai, taip pat padedantys perteikti mintį žiūrovams“.

    Pasak Roberto, tokia praktika scenoje skatina nebijoti klysti ir visad būti pasiruošus „variantą B“, tiksliai žinoti savo veiksmus, bet niekada nepabijoti improvizuoti: „Taip skatinamas kūrybiškumas, ypatingai tada, kai turi „išsivynioti“ iš situacijos, neparodžius žiūrovui, jog kažkas vyko ne pagal planą. Daug kas ir gyvenime vyksta neplanuotai, atsitiktinai, – aš tą puikiai žinau, nes taip prasidėjo mano paties muzikinis kelias... Vieną dieną tiesiog ėjau Kauno senamiesčiu ir išgirdau kažką gražiai dainuojant. Užėjau pasidomėti, o ten buvo muzikos konservatorija, į kurią ir nuėjau mokytis, o vėliau – į LMTA ir šiandien jau skaičiuoju dešimt metų, kaip baritonas Kauno valstybiniame chore...“.
     
    Vilnius City Opera
    Plačiau Skaityti viską Dalintis
  • I platu kompozitoriu kuriniu pasauli-eeb181fade4d0d3790f18bdcca609a8e.jpg

    KAUNO VALSTYBINIS CHORAS – Į PLATŲ KOMPOZITORIŲ KŪRINIŲ PASAULĮ

    2017.02.02

    Nutilus šventinių koncertų šurmuliui ir metams įsibėgėjus, Kauno valstybinis choras savo klausytojus ir vėl kviečia pasinerti į platų, įvairų ir kontrastingą muzikos pasaulį, išgirsti skirtingose epochose, įvairių stilių ir žanrų muziką kūrusių kompozitorių kūrinių.
     
    Vasario 15-19 d. choras kartu su stipriausiomis „Vilnius City Opera“ (VCO) pajėgomis: Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Gintaro Rinkevičiaus, solistais Lana Kos (Kroatija), Edgaru Montvidu, Almu Švilpa susiburs Vilniaus Kongresų rūmų scenoje. Charles'io Gounod operos „Faustas“ premjera skirta dešimtajam VCO kūrybinės veiklos jubiliejui. Johanno Wolfgango von Goethes dramos motyvais sukurtas „Faustas“ – pirmoji ryški kompozitoriaus sėkmė, pelniusi jam tarptautinį pripažinimą.
     
    „Operoje susipina meilės, pagundos ir amžinos vidinės kovos tarp Dievo ir velnio temos. Tačiau pagrindinis klausimas išlieka tas pats – ką tu galėtum paaukoti, kad pasiektum savo svajonę?“ – mintimis dalijosi režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Rengiantis sceniniam „Fausto“ pastatymui choro dainininkų laukė nemažas iššūkis: opera dainuojama originalo – prancūzų – kalba.
     
    Kovo 11 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje rengiamame šventiniame koncerte, skirtame Nepriklausomybės atkūrimo dienai, choras drauge su pianiste Beata Andriuškevičiene, diriguojami Petro Bingelio, pristatys programą „Lietuva brangi“, kurią sudaro skirtingų epochų, tačiau kiekvienam lietuviui brangiausi Juozo Naujalio, Aleksandro Kačanausko, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Česlovo Sasnausko, Juliaus Juzeliūno, Rimvydo Žigaičio, Vytauto Miškinio kūriniai, muzikos raštuose iškalbingiausiai įamžinę mūsų tautos ir valstybės istoriją, įsiūbuojantys mintis ir jausmus, skatinantys branginti tėvynės meilę.
     
    Simboliška, kad šiais metais minint Franzo Schuberto gimimo 220-ąsias metines, kovo 16 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje, o kovo 17 d. – Vilniaus Kongresų rūmuose skambės neprilygstamojo austrų romantinės muzikos genijaus, taip pat moderniosios muzikos tėvu, chameleonu, tūkstančio veidų ir stilių kompozitoriumi tituluojamo rusų kompozitoriaus, pianisto, dirigento Igorio Stravinskio sakralinės muzikos opusai. Choristai pirmą kartą atliks F. Schuberto Mišias Nr. 6 (Es-dur), muzikos kritikų laikomas vienu geriausių kompozitoriaus kūrinių apskritai bei tobuliausia jo sukurta religinio žanro kompozicija. Veikalą 32 metų sulaukęs kompozitorius parašė prieš pat savo mirtį – 1828 m., o jo premjera įvyko Vienos Alsergrundo švč. Trejybės bažnyčioje, menančioje Ludwigo van Beethoveno laidotuves, kuriose dalyvavo ir Mišių autorius. Didžiojo Vienos klasiko muzikos įtaka Mišiose nesunkiai pastebima: monumentalumas čia darniai susipina su F. Schuberto kūrybai būdingu lyrizmu ir romantine dvasia.
     
    „Psalmių simfonija“, parašyta 1930 metais po draugo ir ilgamečio bendradarbio Sergejaus Diagilevo mirties, atspindi neoklasicizmo, kurio pradininku muzikoje laikomas I. Stravinskis, įsigalėjimą jo kūryboje, liudija menininko grįžimą prie žmogaus likimo, tikėjimo reikšmės jo gyvenime temų ir yra laikoma vienu jautriausių ir dvasingiausių kompozitoriaus darbų, pelnytai lyginamu su žymiausiais Johanno Sebastiano Bacho ir Wolfgango Amadeus Mozarto  religinės muzikos šedevrais. Diriguos G.Rinkevičius, akompanuos Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras.
     
    Kovo 14 d. jubiliejinio – dvidešimtojo – kompozitorių Edvardo Griego ir M.K.Čiurlionio muzikos festivalio atidarymo koncerte choras atliks M. K. Čiurlionio kantatą „De profundis“.
     
    1899 m. pavasarį sukurta kantata mišriajam chorui ir simfoniniam orkestrui – diplominis kompozitoriaus darbas Varšuvos muzikos institute. Tai vienintelis jo kūrinys chorui su pritarimu, sukurtas pagal 129-ąją karaliaus Dovydo, trokštančio nusikratyti nuodėmės, psalmę. Koncerto programą papildys Kauno miesto simfoninio orkestro atliekama M.K.Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, Antonio Vivaldi „Keturi metų laikai“. Grieš smuikininkė iš Vokietijos Ksenija Dubrovskaja. Diriguoti koncerte pakviestas P. Bingelis.
     
    Tęsdamas 2004 metais pradėtą tradiciją, Atvelykio dieną – balandžio 23-iąją – jau dvyliktą kartą Kauno šv.Arkangelo Mykolo bažnyčios skliautus choras suvirpins velykiniame koncerte „Alleluja“, kuriame diriguos P.Bingelis. Rimties ir susikaupimo laiko – gavėnios – pabaigą ir šventės džiaugsmą paskelbs kompozitorių Jeronimo Kačinsko, Cesaro Francko, Roberto Thompsono, W. A. Mozarto, Pietro Mascagnio, Arthuro Honeggerio, Josepho Kromolickio, Georgo Händelio ir J. Naujalio kūriniai, tapę neatsiejamu muzikiniu pavasario švenčių ženklu, apdainuojantys Prisikėlimo slėpinį, skleidžiantys skaidrią ir pakilią velykinę nuotaiką.
     
    Gegužės 19 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje choras, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojami Modesto Pitrėno, pakvies klausytis jausmingumu ir muzikos spalvomis pulsuojančios Carlo Orffo kantatos „Carmina Burana“. Iš viduramžių keliaujančių trubadūrų ir vienuolių dainų rinkinio išrinktas 24 dainas C.Orffas suskirstė į tris dalis: „Pavasaris“, „Tavernoje“ ir „Meilės viešpatija“, įrėmintas įžanginio choro, pakartojamo kūrinio pabaigoje.
     
    Tai tik svarbiausi Kauno choro koncertai 2017 metų pirmąjį pusmetį. Juose ketinamas pristatyti platus muzikos spektras sudarys galimybę kiekvienam pasirinkti tai, kas artimiausia, pasisemti naujų įspūdžių, patirti stiprių, teigiamų emocijų.
     
    Parengė Rimantas Klevečka
     
    Plačiau Skaityti viską Dalintis