2023

1951 m. vokiečių kompozitoriaus Carlo Orffo sukurta kantata „Afroditės triumfas“ (it. „Trionfo di Afrodite“) – paskutinioji iš kantatų trilogijos „Triumfai“, kurią sudaro „Carmina Burana“ (1937 m.), „Catulli Carmina“ (1943 m.) ir „Afroditės triumfas“ (1951 m.). Kompozitoriaus apibūdinta kaip „sceninis koncertas“, kantata „Afroditės triumfas“ vaizduoja graikų-romėnų vestuvių ritualą. Šiuo atveju C. Orffo naudojamas žodis „triumfas“ nurodo į romėnišką ir Renesanso laikotarpiu vartotą „trionfo“, kuris reiškė „procesija“ arba „šventė“. Kūrinio tekstai paremti lotyniškomis Gajaus Valerijaus Katulo ir graikiškomis Sapfo bei Euripido vestuvių poemomis. „Didžiausias iššūkis buvo sulieti šiuos fragmentus į naują visumą. Nedidelės eilėraščių nuotrupos, trumpos strofos, pavienės eilutės – tai viskas, kas mums liko iš Sapfo poezijos palikimo, todėl Katulo vestuvines poemas naudojau kaip jas apjungiančią struktūrą“, – rašė C. Orffas. Prie „Afroditės triumfo“ kompozitorius pradėjo dirbti 1947 m., tačiau kūrinį užbaigė tik 1951 m. Dar po poros metų, 1953-iaisiais, Milano „La Scala“ operos teatre, diriguojant legendiniam Herbertui von Karajanui, įvyko kantatos premjera.

Šis nepaprastas kūrinys sukurtas didelės sudėties simfoniniam orkestrui, kuris sukuria įspūdingą atmosferą ir nustebina kiekvieną, tačiau muzika išlieka lengvai suprantama klausytojui. Nepaisant didelių orkestro pajėgų, instrumentuotė dažnai išskaidoma, o muzikai įtaką daro žodžių ritmai ir melodijos. „Afroditės triumfą“ užbaigia pergalingas Afroditės pasirodymas – retas atvejis visame kūrinyje, kai panaudojamos visos chorinės ir orkestrinės jėgos, kurios sukuria įspūdingą reginį. Taigi išgirsti ir patirti tokį kūrinį būtina kiekvienam klasikinės muzikos mėgėjui.

Šį vakarą „Afroditės triumfą“ atliks viena ryškiausių Lietuvos operos žvaigždžių sopranas Lauryna Bendžiūnaitė, tenoras Karolis Kašiuba, bosas Vladimiras Prudnikovas, Kauno valstybinis choras (vad. Robertas Šervenikas) ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas meno vadovo ir vyr. dirigento Gintaro Rinkevičiaus.

ATLIKĖJAI:

SOPRANAS LAURYNA BENDŽIŪNAITĖ

TENORAS   KAROLIS KAŠIUBA

BOSAS         VLADIMIRAS PRUDNIKOVAS

CHORAS      KAUNO VALSTYBINIS CHORAS (VAD. ROBERTAS ŠERVENIKAS)

ORKESTRAS                  LIETUVOS VALSTYBINIS SIMFONINIS ORKESTRAS

DIRIGENTAS GINTARAS RINKEVIČIUS                 

Kauno valstybinio choro vyrų grupė kartu su Kauno miesto simfoniu orkestru ir solistais, amerikiečių operos tenoru Charlesu Castronovo ir bosu Tadu Girininku, diriguojant Konstantinui Orbelianui,  įrašė ištaukas iš Giusepės Verdi operų „Luiza Miler“ ir „Korsaras“. Orkestro vadovas Algimantas Treikauskas sakė, kad įrašai skirti Charleso Castronovo solinei plokštelei, kuri netrukus bus išleista Niujorke. Garso režisierius Vilius Keras.

Koncertinėje programoje žiūrovai išvydo  Kauno miesto simfoninį orkestrą ir Kauno valstybinį chorą. Solistai: Gabrielė Bukinė (sopranas), Gabrielė Kuzmickaitė (mecosopranas), Mindaugas Zimkus (tenoras), Žygimantas Galinis (bosas). Dirigentas Robertas Šervenikas. Skambėjo Liudviko van Bethoveno IX simfonija, kuri dar vadinama „Džiaugsmo simfonija“.

Šventė prasidėjo šviesiausiame ir gražiausiame Rietavo perle – Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. Tai didžiausias palikimas Rietavui, išlikęs iki šių dienų, tačiau turime iš mažesnių perliukų, išsibarsčiusių po Rietavo parko teritoriją – meno mokykla, kultūros centras, muziejus ir kt.

„Ypač džiugu, kad jau penktąjį kartą vienas iš tų perliukų – meno mokykla – surengia tokio lygio konkursą. Iš visos širdies dėkoju visiems, kurie prisidedate ir einate tuo gražiu Oginskių pramintu keliu“, – sakė Rietavo meras Antanas Černeckis. Sveikinimo žodžius tarė ir Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas bei Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios klebonas Antanas Gutkauskas.

Renginio metu apdovanoti konkurso „Mykolo Kleopo Oginskio kūrybos perlai“ laureatai, geriausiai pasirodę meninio skaitymo, vokalistų ir pianistų grupėse. Meninio skaitymo konkurso laureate už Mykolo Kleopo Oginskio kūrinio interpretaciją tapo Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijos 8b kl. moksleivė Deimantė Gudaitytė (mokytoja Lina Černeckienė), skaičiusi Mykolo Kleopo Oginskio eilėraštį  „Pasinerkim į švelnius jausmus“, ir Dovydas Žąsytis (11 kl., Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centras) už įtaigiausią literatūrinio kūrinio interpretaciją, skaitęs Gintaro Grajausko kūrinį „Skaityti ar neskaityti“ (mokytoja Audra Lenkauskienė).

Pianistų vertinimo komisija nusprendė, kad didžiuoju prizu apdovanojama Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos mokinė Danielė Banišauskaitė (mokytoja metodininkė Aušra Klovaitė-Berezinienė), kuri renginio metu žiūrovams grojo Mykolo Kleopo Oginskio polonezą Nr. 10 d-moll. Vokalistų konkurso laureate tapo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos mokinė Gabija Utaraitė (profesorė Asta Krikščiūnaitė, koncertmeisterė Svaja Skučienė), atlikusi Pietro Mascagni operos „Draugas Fricas“ ariją „Tik kelios gėlės“. Laureatės apdovanotos gėlėmis, simboline statulėle ir piniginiais prizais.

LRT televizija parengė koncerto „Giuseppes Verdi ir Richardo Wagnerio gražiausi operų chorai“ įrašą iš Nacionalinės filharmonijos. Dalyvauja Kauno valstybinis choras ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. Dirigentas Gintaras Rinkevičius. Ved. Gabija Narušytė.

Laida buvo rodoma programoje „Klasikos koncertų salė“  2023 m balandžio 10 d.  19 val.

Ją taip pat galima pasižiūrėti LRT interneto svetainėje adresu: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000267857/klasikos-koncertu-sale-koncertas-giuseppes-verdi-ir-richardo-wagnerio-graziausi-operu-chora

Kompozitorės Dalios Kairaitytės gražios sukakties proga vasario 9 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje susibūrė nemažas būrys muzikantų. Vakaro programoje skambėjusius kamerinius ir chorinius Kairaitytės kūrinius atliko Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas), Kauno styginių kvartetas, Kauno fortepijoninis trio, Ieva Goleckytė (sopranas), Giedrius Prunskus (baritonas) ir Motiejus Bazaras (fortepijonas).

 Jubiliejinis koncertas retrospektyviai išskleidė daugelio metų kūrybos rezultatą ir paliudijo kamerinės instrumentinės bei chorinės muzikos svarbą autorės kūrybos plotmėje. Remiantis Lietuvos muzikos informacijos centro informacija, pirmieji Kairaitytės kūriniai pasirodė dar 1979 metais. Vis dėlto koncerto programai pasirinkti vėlyvesni opusai, kurti nuo 2000-ųjų pradžios („Žemaitijos vaizdeliai“, „Lapkritis“ ir kt.) iki šių dienų (kūrinių „Vasaris“, „Vakaro malda“ premjeros, „Pranašystė“ nauja redakcija), aiškiai bylojantys ilgus metus išlaikytą vientisą kūrybinį braižą. Melodijos žaismingumas, faktūros lengvumas, minkštas disonansų skambesys, artimas teksto ir muzikos ryšys bei subtilūs kontrastai – tik keli reikšmingi bruožai, kuriais galiu apibūdinti muzikos įspūdį, susidarytą koncerte.

 Nuo tos akimirkos, kai vakaro herojė įžengė į salę, ją lydėjo švelnus dėmesys ir pagarbūs auditorijos žvilgsniai. Atrodė, kad patekau į gausų kompozitorės šeimos ir artimųjų būrį. Renginio vedėjas bei atlikėjas Giedrius Prunskus stengėsi kurti lengvą, žaismingą įvykių eigą, šalia kompozicijų istorinio ir emocinio konteksto vis įterpdamas vieną kitą linksmą istoriją. Buvo justi, kad tokio pobūdžio bendravimas su publika patiko visiems.

 Pirmoje dalyje skambėjo kameriniai ir vokaliniai kūriniai. Kaip kontrastas vedėjo kuriamam lengvam nerūpestingumui santūriai ir sukauptai suskambo fortepijono (Bazaras) ir soprano (Goleckytė) duetas, salę užliejo nuosaikios, net kiek niūrokos „Rugsėjo“ (Erikos Drungytės ž.) ir „Lapkričio“ (Violetos Palčinskaitės ž.) nuotaikos. Juntamas Goleckytės jaudulys atlikimui tarytum suteikė trapumo. Kiti du ciklo kūriniai „Gruodis“ ir „Vasaris“ (Vinco Mykolaičio-Putino ž.), prisijungus baritonui Prunskui, skambėjo įvairiau, kontrastingiau, atsirado daugiau spalvų. Klausantis visų keturių ciklo dalių pasijuto tobulai autorės apgalvoti komponavimo principai, muzikos kalbos ir žodžių bendrystė. 

 „Baltas žmogaus sapnas“ man tapo įsimintiniausiu vakaro kūriniu. Jį atliko Kauno styginių kvartetas – Karolina Beinarytė-Palekauskienė (I smuikas), Aistė Mikutytė (II smuikas), Eglė Lapinskė (altas), Saulius Bartulis (violončelė), – vienas svarbiausių Kauno klasikinės muzikos ansamblių. Klausantis šio, sakyčiau, šedevro, kilo asociacijos su Kairaitytei itin svarbia gyvenimo puse. „Esu miško žmogus“, – yra sakiusi kompozitorė. Šie jos žodžiai skambėjo kaip sapno paralelė, kurioje buvo girdėti nenusakomai spalvingas miško alsavimas. Iki pat koncerto pabaigos man kirbėjo mintis – kodėl tas miškas taip retai girdimas mūsų eteryje?

 Po „Balto žmogaus sapno“, pavergusio mano dėmesį, nekantriai laukiau kito kūrinio. Kvartetas ir solistė Goleckytė, atlikdami „Vidi aquam“ (liturginis tekstas), pakylėtai audė muzikinius sluoksnius. Nors frazių kulminacijose solistė kartais išsiskirdavo iš komandos, vis dėlto dažniausiai atlikėjai „kalbėjosi“ kaip seni geri bičiuliai.

 Pirmą koncerto dalį užbaigė Kauno fortepijoninis trio – Lina Krėpštaitė (fortepijonas), Indrė Andruškevičiūtė (smuikas), Asta Krištaponienė (violončelė), – aktyvus miesto ir regiono kultūrinio gyvenimo veikėjas. Pirmiausia trio atliko „Ricordare in memoriam Vidmantas Bartulis“. Trio profesionalumas ir gerai apgalvota kūrinio interpretacija – du kertiniai dėmenys, sukūrę įsimintiną muzikos dovaną auditorijai. Nuo pirmų taktų pasigirdo minkštas ir šiltas garsas, nenutrūkstama eiga, besiliejanti it tirštas audinys, kuriame pinasi liūdesys ir vilties energija. Ir vėl kontrastai, tik šį kartą viskas sukosi apie nuolat banguojančias emocijas. Pirmos vakaro dalies pabaigoje apie raudoną vyną („Tik raudonas vynas“, Kairaitytės muzika ir žodžiai) su trio uždainavo Prunskus.

 Antra dalis buvo skirta chorinei muzikai – kitai svarbiai Kairaitytės kūrybos pusei. „Kompozitorei choras yra antras po simfoninio orkestro“, – sakė vakaro vedėjas. Klausantis chorinių kūrinių akivaizdu, kad muzikos ir teksto sanglaudai skiriamas didžiausias dėmesys, tekstas tiesiogiai veikia ritmiką, akcentus, metro kaitą, kūrinio formą ir, žinoma, frazuotę.

 Kauno valstybinio choro vyrų grupė atliko „Seną dainą“ (Janinos Degutytės ž.), suskambusią tarsi priešingai pavadinimui – naujai ir gaiviai. Vis dėlto atlikimui pritrūko ansambliškumo, kurį pavyko pasiekti tik kūrinio pabaigoje. Po vyrų su jaučiama įtampa „įstojo“ moterų grupė, atlikusi dainą „Vakaras“ (Antano A. Jonyno ž.) iš ciklo „Akimirkos“. Žodį „įstojo“ pavartojau tyčia, mat choristės kiek nedrąsiai vaikščiojo scenoje, kol galiausiai susitarė, kaip stovės, o ir pirmos gaidos suskambo ne itin darniai. Matyt, pritrūko susitelkimo.

 „Žemaitijos vaizdeliai“ (Sigito Gedos ž.) mišriam chorui kvietė pažinti dar kitus kompozitorės braižo rakursus. Išgirdau ne tik gyvumą, jaunos širdies džiugesį, bet ir savitą, įmantrų balsų judėjimą, nuoseklią muzikinės kalbos plėtotę, kai apgalvota kiekviena detalė. „Žemaitijos vaizdeliai“ tarsi patikrino choro profesionalumą ir darnų skambėjimą. Šiame kūrinyje išgirdau net ir tikrą simfoninį forte, kurio po pirmos dalies, atrodė, ir nebus. Vėliau buvo atlikta „Dedikacija“ (dedikuota visiems klausytojams) ir „In monte Oliveti“ mišriam chorui (liturginiais tekstais). Vienas sudėtingiausių vakaro kūrinių – „Voces ex animo“ (liturginu tekstu), kuriame pritrūko subtilesnio požiūrio į faktūrą. Balsų partijose daug disonansinių sąskambių, aiškiai girdima kiekviena sudėtinga linija, todėl dėmesys kiekvienai detalei buvo būtinas. Deja, šį kartą atrodė, kad ne kolektyvas susidorojo su nelengva užduotimi, o kūrinys susidorojo su kolektyvu. Paskutinis vakaro akordas – opuso mišriam chorui, „Vakaro malda“ (Bernardo Brazdžionio ž.) premjera. Kūrinys buvo atliktas jautriai ir suteikė galimybę Kauno chorui atsiskleisti lyriškesne gaida.

 Atrodo, kad kūrybinis procesas Kairaitytei yra it malonus gyvenimo būdas, tiesiog buvimas savimi. Žinoma, kiekvienas darbas reikalauja daug jėgų, atsidavimo ir laiko. Tačiau tuomet, kai yra jautri širdis, yra ir visa ko pilnatvė. Šios kūrėjos muzika – tarsi jos mylimas miškas: jis ir didingas, ir paslaptingas, ir tylus. Kodėl ši kūryba, jau pasiekusi brandos viršūnę, scenose skamba taip retai?.. Bravo kūrėjai!

Vasario 16-ąją Kauno valstybinės filharmonijos galerijoje atidengtas goreljefinis  skulptoriaus Stasio Žirgulio sukurtas P. Bingelio memorialinis biustas.

Jis papildė Maestro atminimo įamžinimo renginių programą.

Šiemet profesorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Kauno valstybinio choro įkūrėjas ir ilgametis vadovas Petras Bingelis būtų pasitikęs aštuoniasdešimtmečio jubiliejų. Kaip bebūtų skaudu, šios gražios sukakties profesorius nesulaukė. Prieš dvejus metus pralaimėjo kovą su klastinga liga, tapęs pasaulyje siautusios koronaviruso infekcijos auka.

Didžioji P. Bingelio veiklos ir gyvenimo dalis siejosi su Kauno miestu. Baigęs Lietuvos valstybinę konservatoriją, jis tapo Kauno valstybinio choro meno vadovu bei vyriausiuoju dirigentu. Ši veiklos sritis jam visuomet išliko prioritetine. Per daugiau nei pusšimtį metų jo vadovaujamas kolektyvas tapo visame pasaulyje pripažintu ir vertinamu choru. Kūrybinis P. Bingelio kelias buvo paženklintas stažuote Felixo Mendelssohno – Bartholdy aukštojoje mokykloje, darbu Vilniaus pučiamųjų instrumentų orkestre „Trimitas“, vyrų chore „Varpas“ bei Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Ne vieną kadenciją P. Bingelį kauniečiai buvo išrinkę į miesto savivaldybės tarybą.

Pažymėtina, jog pedagoginį darbą pradėjęs Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, P. Bingelis tapo vienu iš Kauno fakulteto įsteigimo iniciatorių. Jis buvo Muzikos teorijos ir pedagogikos katedros profesorius, ilgą laiką jai vadovavo, darbavosi universiteto senate, išugdė būrį talentingų chorvedžių ir dirigentų.

Garbaus menininko P. Bingelio nuopelnai buvo įvertinti Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi, Šv. Lozoriaus ordino Didžiojo komandoro kryžiaus ordinu. Taip pat – įsimintiniausio 2004 m. Kauno menininko titulu, I laipsnio Santakos garbės ženklu, Kauno miesto garbės piliečio vardu Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“, „Auksinės krivūlės“ riterio apdovanojimu.

Lietuvos Valstybės atkūrimo dieną, Vasario 16-ąją, LRT parodė premjerą - televizijos filmą - koncertą „Muzika Art Deco. Kaunas“. Surinkti unikalūs tarpukario Lietuvos laikinosios sostinės vaizdai: architektūra, interjero vaizdai  skambant lietuvių klasikų dainoms. Atlieka Kauno valstybinis choras, meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas. Akompanuoja Paulė Galinienė.

Filmą koncertą galime pasižiūrėti adresu:

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000255797/koncertas-muzika-art-deco-kaunas

Šiandien Kauno muzikinio teatro sodelyje atidengtas memorialinis biustas Kauno valstybinio choro įkūrėjui, Kauno miesto garbės piliečiui Petrui Bingeliui.

Po ceremonijos Kauno valstybinis choras (jį P. Bingelis įkūrė ir jam iki savo mirties vadovavo), kvietė pagerbti Maestro atminimą Kauno valstybinėje filharmonijoje, skambant iškiliausiems chorams iš romantizmo epochos genijų G. Verdi ir R. Wagnerio operų. Koncerto metu skambėjo ir citatos bei prisiminimų fragmentai, pasakojantys apie P. Bingelio veiklą. Taip pat buvo demonstruojamas trumpo metražo filmas, sukurtas prieš 30 metų, Maestro penkiasdešimtmečio proga.