2023

Kanarijos filharmonijos orkestras, diriguojant  Maestro Karelui Markui Chichonui, įspūdingu koncertu visiškai sausakimšoje Auditorio Alfredo Kraus salėje Gran Kanarijos Las Palme pradėjo 2023–24 metų koncertinį sezoną „Muzika be ribų“. Ovacijų sulaukė Kauno valstybinis choras, vadovaujamas Roberto Serveniko, kartu su ryškiomis scenos žvaigždėmis  sopranu Krassimira Stoyanova, mecosopranu Olesya Petrova, tenoru Dmytro Popovu ir bosas Rihardu Macanovskiu. Dirigentas šiam jaudinančiam koncertui pasirinko G. Verdi „Requiem“, tuo pačiu pažymint šio nuostabaus kūrinio 150 metų nuo premjeros. Susirinkusieji vienbalsiai plojo nuostabiam, dramatiškos tiesos kupinam, bet kartu giliam ir nuoširdžiam pasirodymui, galėjo įvertinti nepaprastą dainininkų, aukščiausio lygio tarptautinių solistų ir Kauno valstybinio choro darbą. Muzikai nutilus publika sulaikė kvapą ilgoje tyloje, kol galiausiai prapliupo audringais plojimais. ..

CHRISTOS HATZIS: ČERNOBYLIS-PELYNAS

Spalio 14 d., 17 val. Utenos kultūros centre

 KAUNO VALSTYBINIS CHORAS

Meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas

KAUNO FORTEPIJONINIS TRIO

Lina Krėpštaitė (fortepijonas)

Indrė Andruškevičiūtė (smuikas)

Asta Krištaponienė (violončelė)

 Solistai:

ANDRIUS APŠEGA (baritonas)

MANTAS JANKAVIČIUS (vokalas)

KIRIL DERNOVYI (diskantas, Ukraina)

Skaitovas GIEDRIUS PRUNSKUS

Dirigentas ROBERTAS ŠERVENIKAS

 Programoje

Christos Hatzis – Kantata „Wormwood (Chornobyl)“

Bilietai:  10 EUR

moksleiviams, studentams, pensininkams  6 EUR

Atominės energetikos grėsmė – nuolatos skambantis klausimas, kurio lydimi gyvename šiais nerimastingais laikais. Pasaulio ir Lietuvos žiniasklaidoje girdime linksniuojant Astravo, Visagino, Zaporižios ir kitų atominių jėgainių pavadinimus. Daugelis prisimename prieš trisdešimt šešerius metus įvykusią Černobylio katastrofą ir dramatiškus jos padarinius. Minint šios avarijos dvidešimtmetį Kanadoje gyvenantis graikų kilmės kompozitorius Christos Hatzis sukūrė didingą kantatą „Wormwood (Chornobyl)“, kurios dedikacija – atminti ir perspėti. Atminti įvykusios nelaimės aukas ir perspėti dėl niekur nedingstančios atominės energetikos grėsmės.

Kantatos idėja kompozitoriui kilo sužinojus, kad ukrainiečių kalba žodis „čiornobyl“ reiškia „pelyną“ (lot. Artemisia absinthium) bei sulyginus šią reikšmę su apokaliptine knyga „Apreiškimas Jonui“ (tai – paskutinė Naujojo Testamento knyga), kurioje minimas pelynas kaip priemonė, kurios dėka bus išnaikinta didelė dalis žmonijos. Paveiktas šios sąsajos Ch. Hatzis sukūrė įspūdingą kantatą, kurios muzika varijuoja nuo gospelo iki šiuolaikiškų sąskambių, o tekstas pateikia apokaliptines „Apreiškimo Jonui“ pranašystes ir laisvai jas interpretuoja, perleisdamas per muzikos autoriaus regėjimo prizmę.

Koncertas organizuojamas bendradarbiaujant su KĮ Kauno valstybine filharmonija

Gruodžio 16 d., šeštadienĮ,  iki šiol Baltijos šalyse neregėta premjera, kurios metu scenoje per milžinišką ekraną išvysite filmą „Vienas namuose“, o gyvai scenoje dalyvaus virš 170 žmonių, geriausių šalies profesionalų!

Filmo metu, vadovaujant pasaulinį pripažinimą pelniusiam dirigentui Benui Palmeriui, kultinę Johno Williamso muziką atliks Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir Kauno valstybinis choras.

Renginio metu pasinersite į tikrą išgyvenimų, emocijų, juoko, vaizdo bei muzikos garsų pliūpsnį!

Bilietai: https://bit.ly/HomeAlone2023

Rugpjūčio 11 d. 22.30 val. senojo elingo erdvę užvaldys ir ją beveik neatpažįstamai transformuos Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro videografinis spektaklis pagal Carlo Orffo sceninę kantatą „Carmina Burana“, vainikuosiantis III-iąjį Tarptautinį Klaipėdos festivalį.

Muzikos kritikų vertinimu „tai, kaip Šervenikas nuskaidrina faktūros tankmę, niuansuoja perėjimus ir įaudrina plėtotę iki paties paskutinio įtempčiausio protrūkio, rodo išties tarptautinę klasę. Kaip ir tai, kaip tiksliai orkestras jo klauso ir derina aistrą su profesionalia precizija.“ R. Šervenikas vertinamas už aktyvią ir įvairialypę kūrybinę raišką – lietuvių kompozitorių simfoninių kūrinių premjeras bei įtaigias ir brandžias šiuolaikinės ir klasikinės muzikos interpretacijas. Maestro repertuare lygiai dėmesio skiriama operos, baleto ir simfoninės muzikos partitūroms, o ypatingą vietą užima šiuolaikiniai opusai, tad neabejojama, kad ir „Carmina Burana“ Klaipėdoje suskambės ypatingai. Prieš premjerą pakalbinome maestro R. Šerveniką.

– Gal galėtumėte trumpai pristatyti Carlo Orffo kantatą „Carmina Burana“? Digital Matter icon – 1936 m. sukurta „Carmina Burana“ – iki šiol populiarumo neprarandantis kūrinys, kuris nuolat įvairiais pavidalais pristatomas jį mylinčiai publikai. Jo noriai imasi tiek dirigentai, tiek ir choreografai ar teatro režisieriai. Viso pasaulio koncertų ir teatrų salėse vis pasigirsta kantatos koncertiniai atlikimai, neretai ji pasirodo šokio spektaklio ar dar kokiu nors kitu sceniniu pavidalu. Šis kūrinys rodomas įvairiose erdvėse, net pačiose netikėčiausiose. Pavyzdžiui, Kauno valstybinis choras šį kūrinį dainavo Vokietijoje. Berlyno stadione choro atliekamos C. Orffo kantatos „Carmina Burana“ klausėsi per 75 tūkstančius klausytojų. Mano manymu, „Carmina Burana“ gyvena savarankišką ir labai įdomų gyvenimą, nes tai vienas iš dažniausiai šiame amžiuje statomų kūrinių.

C. Orffo kantata „Carmina Burana“ labai teatrališka, įspūdinga savo melodika, savo sceniniu ryškumu, veikėjų charakteriais, o ypač – savo siužetine linija, kuri tokia intensyvi, kad publika ne visada ją spėja sekti. „Carmina Burana“ – sceninė kantata, sukurta paties kompozitoriaus parašytu libretu, kuriam jis atsirinko dvidešimt keturis viduramžių laikotarpio eilėraščius iš 1803 m. Bojerno (Benediktbeuern, Vokietija) vienuolyne atrasto XI–XIII a. datuojamo rankraščio „Codex Buranus“. Bene žinomiausia kantatos „Carmina Burana“ dalis – pakilus choras „O Fortuna“, pradedantis ir užbaigiantis kūrinį. Kantatos tekstuose paliečiamos iki šiol savo svarbos nepraradusios temos: sėkmės ir turtų nepastovumas, greita gyvenimo tėkmė, džiaugsmas ir trumpalaikiai malonumai, kuriuos teikia besaikis mėgavimasis svaigiaisiais gėrimais ir maistu, lošimas ir kūniška meilė. Savitai įdomią kantatos versiją solistams, chorui, dviem fortepijonams ir mušamiesiems 1956 m. aranžavo paties C. Orffo mokinys Wilhelmas Killmayeris. Digital Matter icon Kantatos tekstai šių laikų klausytojui gali atrodyti nevisai padorūs, tačiau skirtingose visuomenės grupėse ir skirtingu metu apie tai, kas padoru, o kas ne, buvo vertinama skirtingai i. C. Orffo užrašytos mintys ir net fantazijos atskleidžia ano meto standartus. Galima tik pajuokauti, kad daug kas iki šių dienų pasikeitė, tačiau savo prigimtimi žmonės juk liko tokie patys, kankinami įvairių priklausomybių, geidulių, nepaisant nieko trokštantys laimės ir malonumų. Buvo metas, kai Lietuvoje „Carmina Burana“ buvo atliekama ypač dažnai. Tačiau jos tekstai būdavo išverčiami nepilnai, padedant daugybę daugtaškių, nes laikyta, kad libretas pernelyg nepadorus ir netinkamas sovietinei visuomenei. Klaipėdos elinge, „Carmina Burana“ atsiskleis savo tikruoju grožiu, be jokių nutylėjimų, nes turime puikų kantatos vertimą. Mano žiniomis, režisierius Dalius Abaris planuoja ekranuose publikai transliuoti titrus. Juk labai svarbu, kad publika išgirstų ir suprastų, apie ką dainuoja solistai ir chorai, nes ši muzika glaudžiai susijusi su žodžių prasme. Kai kurie kantatos numeriai kartojasi vis su skirtingu tekstu. – Kaip manote, kur slypi neblėstančio „Carmina Burana“ populiarumo paslaptis? „Carmina Burana“ muzika tiesiog yra lengvai įsimenama, ji ilgam įsirėžia į atmintį, galvoje nuolat sukasi tie patys pasikartojantys motyvai. Kada ją beišgirstum, gali lengvai atpažinti, kad tai C. Orffo kūrinys. Tai labai teatrališka, tačiau nesudėtinga ir pagavi muzika. Ji kaitina žmonių emocijas, todėl yra žmonėms artima ir suprantama. Kita vertus, „Carmina Burana“ tekstai pasakoja apie amžinus, visiems aktualius dalykus: žmogaus gyvenimo trumpalaikiškumą, permainingą likimą, troškimus ir, žinoma, viską vainikuojančią meilę.

 Žaneta Skersytė, Klaipėdos festivalis

Vytautė Markeliūnienė portale „7 meno dienos“ rašo:

Vienas garsus Apšvietos amžiaus mokslininkas yra sakęs, jog stilius – pats žmogus. Kaip tik ši frazė įkyriai, bet maloniai mintyse tyvuliavo paskutinio Vilniaus festivalio koncerto metu, klausantis Onutės Narbutaitės oratorijos „Centones meae urbi“. Pradedant veikalo pavadinimu, kurį, manding, labai greitai išmokome tarti gražia lotynų kalba nuo pat kūrinio premjeros 1997 m. rugpjūtį, baigiant giliai įsimintina kai kurių artefaktų raiška: dunksintys akmenys, bažnyčių varpų melodijų polifoniją sukuriantys tikrieji varpai (ačiū Dievui, kad niekas nesusiviliojo to kur nors pamėgdžioti, nusavinti), – visa tai ir galėjo rastis tik Narbutaitės kūryboje, autentiškai muzikinėje, bet ir linkusioje gerokai peržengti muzikinio teksto ribas. Nes pati autorė savaimingai kuria savo stilių iš daugybės meninių, istorinių, estetinių, etinių ir asmeninių sluoksnių. O kadangi pasakyta „pradedant“ ir „baigiant“, tai ne mažiau svarbu išplėtoti dar ir tąjį „tęsiant“, kuris atsiduria tarp karštinių pozicijų. Apie tai ir norėtųsi pasidalinti, bet tebūnie dar ir trumpas intermezzo.

Narbutaitės veikalai, ypač klausantis jau nebe pirmą kartą, turi specifinį poveikio kampą, kai norisi grimzti dar ir į praėjusių klausymų kontekstus, istorijas. Štai tada, 1997-aisiais, kai vyko šios oratorijos premjera, ją atliko solistai Regina Maciūtė ir jau šviesaus atminimo Ignas Misiūra, sykiu Romualdo Gražinio vadovaujamas kamerinis choras „Aidija“. Griežė Nacionalinis simfoninis orkestras, dirigavo Robertas Šervenikas. Premjera vyko Šv. Kotrynos bažnyčioje, kurios fasadas tuomet dar vadavosi iš pastolių, o vidus dar irgi gydėsi sovietmečio paliktas žaizdas. Tąsyk vis dėlto oratorijoje apmąstomos temos labai vykusiai rezgė dialogą su būtent tokia bažnyčios erdvės faze, su tuometine jos akustika, suteikiančia dar vieną sluoksnį kūrinio skambėjimui.

Choras „Aidija“ tuo metu rašė savo metraštį ir, žinoma, premjeros neapėjo. Pasidomėjus, kas ir kaip atsispindėjo tuometiniame „Aidijos“ metraštyje, paaiškėjo, kad kūrinio autorė chorui perdavė padėkos atviruką – piešinėlį ir žodžius: „Mieliems „Aidijos“ choristams – dėkinga O. Narbutaitė. Vilnius, Šv. Kotrynos bažnyčia, 1997 08 09“. Kodėl norėjosi pasidalyti šiuo praeities paliudijimu? Tai vėlgi apie žmogaus stilių. Kompozitorės santykis ir su savo kūriniu, ir su jo atlikėjais visada tampa vientisa kūrinio visuma, kas paliudija, jog ir šio kūrinio klausytojai tampa kūrino dalimi, ypatingo vienkartinio vyksmo dalyviais. Norisi prisiminti, kokias vertingas savo kūrinių autorines rankraštines programėles su iliustracijomis yra dar anksčiau parengusi Narbutaitė (regis, tokios lydėjo ir „Centones meae urbi“ ir „Tris Dievo Motinos simfonijas“)!  Beje, ne kartą teko pajusti, kad yra dvi šios kompozitorės kūrinių tikrovės: viena, kai girdi muziką gyvai, kita – kai iš įrašo. Ir neverta čia taikyti svarstyklių principo – kas labiau nusveria ar kas geriau. Tiesiog yra dvi tikrovės – koncertinės gyvasties ir sustyguoto įrašo.

Iš atminties dar išnyra pačios Narbutaitės prisiminimas apie smuikininką Raimundą Katilių, kaip jos kūrinių atlikėją, dalyvį, – girdėdama jau kitus atlikėjus, ji esą pasigesdavusi „katiliško“ grojimo. „Kompozitorius turėtų norėti idealaus atlikimo, o aš prašydavau nervingo, netikslaus grojimo, kas būdinga būtent Katiliaus interpretacijai. Tai buvo tiesiog kaip mano noras. Kūrinį įsivaizdavau būtent taip, kadangi Katilius mokėjo muzikai suteikti ypatingą nervą, pulsą“, – yra sakiusi Narbutaitė.

Tačiau pereikime prie to, kas įvardyta kaip „tęsiant“. Štai birželio 29 d. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Pranciškonų) bažnyčioje įvyko penktas oratorijos „Centones meae urbi“ gyvas atlikimas, vainikavęs Vilniaus festivalį ir pasveikinęs Vilnių su garbingu 700-uoju gimtadieniu. Kūrinio atlikėjai – solistai Gunta Gelgotė (sopranas), Nerijus Masevičius (bosas-baritonas), Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas), Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas), dirigentas Robertas Šervenikas.

Netradicinė buvo koncerto preambulė – mat publika rinkosi gerokai iš anksto, žinodama, kad bilietų vietos nepažymėtos, ir jei norisi atsisėsti, reikia pasistengti. Pranciškonų bažnyčioje bemaž iki 20 val. (koncerto pradžios) dar vyko šv. Mišios, kurios pritildė ir besirenkančią publiką, kuri turėjo progos suošti tik likus keletui minučių iki koncerto. Anksčiau susirinkę klausytojai įsigijo ir knygeles su „Centones meae urbi“ tekstais: kūrinyje jie girdimi lotynų, jidiš, hebrajų, lenkų, lietuvių kalbomis, o programėlėje – išversti į lietuvių kalbą. Tie tekstų vertimai buvo labai svarbūs klausytojams, atidžiai juos sekusiems, ir tai gerokai sustiprino kūrinio suvokimą.

Ir vėl norisi kalbėti apie stilių. Visada galvojosi, kad „Centones meae urbi“ – vienas autentiškiausių Narbutaitės veikalų, kuriame seki preciziškai formuojamo muzikos audinio, istorijos, fazių, mikroistorijų, refleksijų, menų sąveikos ir visa tai sujungiančio laiko santykį. Muzikos kūriny laikas gali labai daug ką pakeisti, nes keičiasi atlikėjai, keičiasi buvusių atlikėjų būvis, keičiasi santykis su ta pačia muzika. Ir štai norėtųsi stabtelėti prie keleto dalykų. Šįkart oratorija prabėgo labai greitai, nepaisant jos apimties (apie 70 min.). Vadinasi, buvo gerai sustyguota jos architektonika – ją nulėmė dirigento Roberto Šerveniko koncepcija. Sykiu tai nulėmė ir įvairių oratorijos sluoksnių koordinacija. O dar sykiu – oratorija neprarado aktualumo. Universaliosios vertybės...

Žavėjo solistų balsai – Nerijaus Masevičiaus (jį gerai pažįstame iš senosios muzikos repertuaro projektų), o ypač – Guntos Gelgotės, kuri galėtų puikiausiai save realizuoti atlikdama ne tik šiuolaikinę muziką, bet ir Händelio, Bacho kantatas, oratorijas (deja, pas mus jos atliekamos taip retai...). Darė įspūdį choro ir orkestro santykis – darna, dinaminių niuansų paisymas, kai nesistengiama vien ff garsumu pasiekti efektą.

Kartais būna tiesiog geri kūrinių atlikimai, o kartais būna įsimintinas įvykis. Apie jį galvoji, su juo kurį laiką gyveni. Ir dar – nori atsiversti kokią poezijos knygą, kitą tekstą, to kūrinio primintą. Vis dėlto šį tekstą baigčiau tuo, kuo baigiasi ir oratorija, kuo baigiau ir 1997 m. premjeros rašinį: „Kai manęs klausia: ar tu tiki, kad šiame mieste glūdi gyvybės paslaptis? – atsakau: aš esu jos dalyvis.“ (Vaidotas Daunys, iš esė knygos „Vilnius. Vardas ir žodis“, 1993). Taip, „Centones meae urbi“ suteikė progą būti Vilniaus paslapties dalyviu.

Tekastas iš https://www.7md.lt/autorius/185

Varėnos Dainų slėnį supančios pušys ošė kartu su 600 choristų skambių balsų, Lietuvos policijos reprezentaciniu pučiamųjų orkestru, solistu Liudu Mikalausku, dirigentais ir susirinkusiais klausytojais. Čia vyko chorų šventė, skirta Maestro Petro Bingelio 80-osioms gimimo metinėms „Muzika – mano gyvenimas“. Darnių balsų skambesiu džiugino net 22 chorai iš Vilniaus, Kauno, Druskininkų, Lazdijų, Alytaus, Jurbarko, Rietavo, Punsko, Varėnos, o jiems dirigavo žymiausi Lietuvos dainų švenčių dirigentai. Kitąmet švęsime Lietuvos dainų šventės 100-metį, todėl programoje skambėjo buvusių dainų švenčių ir 2024 m. Lietuvos dainų šventės kūriniai.Nuoširdžiai dėkojame visiems šventės organizatoriams, meno vadovei Ilonai Zalanskienei, choristams, jų vadovams bei dirigentams ir svečiams. Ši chorų šventė – tik gražios ir prasmingos mūsų krašto tradicijos pradžia.

Liepos 1 d. Mardasave, prie gimtojo maestro Petro Bingelio kaimo, atidengtas informacinis stendas bei atminimo skulptūra (aut. Margiris Buržinskas). Mylimiausią maestro giesmę „Lietuva brangi“ sugiedojo Kauno valstybinis choras.

Varėnos meras Algis Kašėta rašė:

Atominės energetikos grėsmė – nuolatos skambantis klausimas, kurio lydimi gyvename šiais nerimastingais laikais. Pasaulio ir Lietuvos žiniasklaidoje girdime linksniuojant Astravo, Visagino, Zaporižios ir kitų atominių jėgainių pavadinimus. Daugelis prisimename prieš trisdešimt šešerius metus įvykusią Černobylio katastrofą ir dramatiškus jos padarinius. Minint šios avarijos dvidešimtmetį Kanadoje gyvenantis graikų kilmės kompozitorius Christos Hatzis sukūrė didingą kantatą „Wormwood (Chornobyl)“, kurios dedikacija – atminti ir perspėti. Atminti įvykusios nelaimės aukas ir perspėti dėl niekur nedingstančios atominės energetikos grėsmės.

Kantatos idėja kompozitoriui kilo sužinojus, kad ukrainiečių kalba žodis „čiornobyl“ reiškia „pelyną“ (lot. Artemisia absinthium) bei sulyginus šią reikšmę su apokaliptine knyga „Apreiškimas Jonui“ (tai – paskutinė Naujojo Testamento knyga), kurioje minimas pelynas kaip priemonė, kurios dėka bus išnaikinta didelė dalis žmonijos. Paveiktas šios sąsajos Ch. Hatzis sukūrė įspūdingą kantatą, kurios muzika varijuoja nuo gospelo iki šiuolaikiškų sąskambių, o tekstas pateikia apokaliptines „Apreiškimo Jonui“ pranašystes ir laisvai jas interpretuoja, perleisdamas per muzikos autoriaus regėjimo prizmę.

Atlikėjai

KAUNO VALSTYBINIS CHORAS
Meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas

KAUNO FORTEPIJONINIS TRIO
Lina Krėpštaitė (fortepijonas)
Indrė Andruškevičiūtė (smuikas)
Asta Krištaponienė (violončelė)

Solistai:
ANDRIUS APŠEGA (baritonas)
MANTAS JANKAVIČIUS (vokalas)
KIRIL DERNOVYI (diskantas, Ukraina)
Skaitovas GIEDRIUS PRUNSKUS

Dirigentas ROBERTAS ŠERVENIKAS

Bendradarbiaujant su KĮ Kauno valstybine filharmonija