2022

Kovo 4 d. Valdovų rūmuose Gintaro Rinkevičiaus diriguojamas Valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras (meno vadovas Robertas Šervenikas) pakėlė klausytojus, prieš mane sėdinčios merginos ištiesė Ukrainos vėliavą, ir suskambo 1862 m. Mykhaylo Verbytskio sukurti visais laikais kovotojus įkvėpę himno, dažnai vadinamo „Dar nemirė Ukrainos nei šlovė, nei valia“, žodžiai: „Sielą, kūną mes padėsim už savąją laisvę / nepamirškit niekas, – iš kazokų kilę, broliai, turim tokią teisę!“

Jau nebe pirmi metai vykstantis Baltijos šalių orkestrų festivalis šiemet turi ypatingą prasmę: rodo Baltijos šalių vienybę Ukrainai kovojant už laisvę. LVSO kartu su organizacija „Stiprūs kartu“ pakvietė klausytojus aukoti pagalbai Ukrainoje. Lietuvos menininkų refleksija ryški ir nedviprasmiška. Tuo klausytojus įtikino ir šio koncerto programa – vienų ryškiausių Baltijos šalių kompozitorių kūriniai ir solistai.

Latvio Pēterio Vasko fantazija smuikui ir styginių orkestrui „Vox Amoris“ („Meilės balsas“, 2009) – gal tai ramybės karo siaubiamiems žmonėms linkinti lopšinė su dviem jaudinančiais dramatiniais atodūsiais-kadencijomis? „Kai prasideda solo, aš beveik akimirksniu pajuntu ryšį su visais ir viskuo. Mane iki ašarų sujaudina kiekvieną kartą, kai tai girdžiu. Po to apima stiprus jausmas: norisi visus apkabinti ir pamiršti realybę...“ – rašė viena kūrinio klausytoja. „Kokią žinią norėjau paskelbti? Tai apie didžiausią galią visame pasaulyje – meilę. Meilė yra, buvo ir bus tol, kol mes būsime“, – rašė Vaskas. Kūrinys atskleidžia savitą poliariškumą tarp optimistinės vilties ir nerimastingos esaties. Tai išryškino latvių smuikininkė Līga Baltābola, Liepojos styginių kvarteto primarijė, Liepojos simfoninio orkestro koncertmeisterė. Girdėjome gražią kantileną, ekspresyvias kadencijas, logiškai siekiamas kulminacijas. Puikiai pritarė orkestras, kurdamas spalvinį kontekstą, paryškindamas emocinį kūrinio koloritą, artikuliacinius momentus (pvz., sureikšminti pizzicato).

Estų kompozitoriaus Erkki-Sveno Tüüro Koncertą violončelei ir orkestrui (1997) atliko violončelininkų forumo Estijoje, George’o Enescu, Johanneso Brahmso tarptautinių konkursų laureatas Marcelis Johannesas Kitsas. Kompozitorius Tüüras įvertintas Estijos kultūros premija, Baltijos Asamblėjos literatūros, meno ir mokslo bei kitomis reikšmingomis premijomis. Įdomu tai, kad 1979–1984 m. Tüüras vadovavo Estijoje populiariai roko grupei „In Spe“. Kūrėjo kompozicijas atlieka įvairūs žinomi pasaulio orkestrai, David Geringas, Gidonas Kremeris, Ivanas Monighetti ir kiti solistai. Gaila, kad mūsų klausytojams Baltijos kaimynų muzika mažai pažįstama...

Koncertas violončelei ir simfoniniam orkestrui sukurtas D. Geringo užsakymu (1996). Premjera įvyko 1998 m. Lozanoje su Lozanos kameriniu orkestru, diriguojamu Rüdigerio Bohno. Kompaktinė plokštelė įrašyta su Denniso Russello Davieso diriguojamu Vienos radijo simfoniniu orkestru. Vasario 15 d. Berlyne įvyko Tüüro Dešimtosios simfonijos pasaulinė premjera. Ta proga vienas žymiausių menininkų, „Konzerthaus“ simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas Christophas Eschenbachas kreipėsi į publiką: „Esu be galo sukrėstas ir sutrikęs dėl baisios padėties Ukrainoje. Užaugau Antrojo pasaulinio karo metais, pats buvau pabėgėlių vaikas, todėl žinau, kokias gilias žaizdas palieka karas. Tikėjausi, kad mano ir ateities kartų gyvenime tai bus paskutinis karas Europoje. Dabar turiu matyti siaubingas kančias, ištikusias Ukrainos žmones dėl režimo, kuris veržiasi į šalį, taigi ir į mūsų demokratiją. Pabėgėlių iš Ukrainos vaikams gresia dideli pavojai, įskaitant badą, ligas ir traumas. Turime neprarasti vilties, kuri vis dėlto persmelkia muziką!“

Solistas M.J. Kitsas raiškiai perskaitė partitūrą, suteikdamas klausytojams pasitenkinimo. Kūrinys puikiai klausomas. Autorius raiškiomis turtingos muzikos potekstėmis tarsi siekia aktyvinti klausytojo kūrybinę energiją. Nuotaika puikiai tiko vakaro intencijai. „Muzikoje turi būti viskas – didžiulė galia, šviečianti šviesa, begalinis švelnumas ir giliausia tamsa. Pyktis, skausmas, gailestis ir švelnus atperkančios meilės prisilietimas. Viskas, kas mus daro žmonėmis“, – rašė kompozitorius. Koncerte violončelei ir orkestrui buvo justi paveiki aleatorika, dramatiški proveržiai, ritminio piešinio lūžiai. Vidurinės dalies epizoduose norėjosi tikslesnių ansamblių piešinių.

Lietuvišką muziką reprezentavo Broniaus Kutavičiaus simfonija-oratorija „Epitafija praeinančiam laikui“ („Epitaphium temporum percunti“, 1998). Ne tik Lietuvos muzikologai teigia, kad Nacionaline premija įvertinta Kutavičiaus kūryba visada patraukia sumanymų originalumu. Kompozitorius laikomas lietuviškojo minimalizmo pradininku, jo kūrybos šaknys glūdi archajiškos lietuvių liaudies muzikos gelmėse. Iš pažiūros paprastos, tačiau nuolat kartojamos ir auginamos jo garsų sistemos turi savitą magišką poveikį klausytojams ir visuomet alsuoja gyvybe, keri jausmo jėga. Tačiau šiandien svarbios ir dar gilesnės tautos egzistencijos refleksijos.

Dirigentas Petras Bingelis yra sakęs, kad šis kūrinys – „odė senai ir garbingai Lietuvos praeičiai, iškiliausių jos istorijos įvykių pasakojimas išraiškinga muzikos kalba. Kviečiu iš naujo atrasti mūsų Lietuvą Broniaus Kutavičiaus kūryboje.“ Nugirdau po koncerto besiskirstančių klausytojų pasvarstymus: „Matai, kaip jautriai muzika reaguoja į karą...“ Jų neglumino Kutavičiaus atsigręžimas į archaiką, pirmoje dalyje skanduojamas tekstas liturginiame giedojime naudojama recto tono maniera. Paveikus buvo iš minimalistinių pasikartojimų sukuriamas intensyvus dramatizmas. Klausytojai priblokšti garsu, netikėtais intensyviais pasikartojimais, išlaikomomis skirtingomis ritminėmis struktūromis, muzikos pirmapradiškumo proveržiais, rečituojamu psalmavimu, grigališkojo giedojimo aidu, kontrastuojančiomis kantilenos nuotrupomis ir viena kita išgirsta Sigito Gedos eilute. Garsą ne tik girdėjome, bet ir jautėme jo inspiruojamą potekstę. Užvaldė atmintį gaivinanti fatališka drama, įprasminusi tautos dvasios kelią istorijos perimetrais. Muzika būtų buvusi dar įtaigesnė, jeigu choro nebūtų užgožęs ekspresyvus orkestras.

Koncerte skambėję kūriniai, atlikėjų ir kompozitorių portretai liko tik klausytojų atminty, prasminga vakaro intencija neužfiksuota net elementariame programėlės lapelyje. Gaila...