2024

Atlikėjai:

 

Ksenija Bachritdinova-Kravčuk, pirmas sopranas (Magna Peccatrix, nusidėjėlė)

Kamilė Bonté, antras sopranas (Una poenitentium, atgailautoja)

Austėja Zinkevičiūtė, trečias sopranas (Mater Gloriosa, Mergelė Marija)

Justina Gringytė, pirmas altas (Mulier Samaritana, Samarietė)

Ieva Prudnikovaitė, antras altas (Maria Aegyptica, Marija iš Egipto)

Karolis Kašiuba, tenoras (Doctor Marianus)

Raimundas Juzuitis, baritonas (Pater Ecstaticus)

Tadas Girininkas, bosas (Pater Profundus)

Kauno valstybinis choras (vad. Robertas Šervenikas)

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro choras (vad. Česlovas Radžiūnas)

Berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“ (vad. Vytautas Miškinis)

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras

Dirigentas Gintaras Rinkevičius

 

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas meno vadovo ir vyr. dirigento Gintaro Rinkevičiaus, kviečia į nacionalinės reikšmės įvykį – duris atveria naujai rekonstruota, aukščiausius tarptautinius standartus atitinkanti ir vienintelė Lietuvoje specialiai simfoninei muzikai pritaikyta LVSO koncertų salė (buvę Vilniaus kongresų rūmai). Maestro G. Rinkevičius iškilmingam naujosios salės atidarymo koncertui pasirinko vieną didingiausių kūrinių klasikiniame simfoninės muzikos repertuare – austrų kompozitoriaus Gustavo Mahlerio (1860–1911) Aštuntąją simfoniją, dėl milžiniškos atlikėjų sudėties dar vadinamą „Tūkstančio simfonijos“ vardu.

 

Simfonija buvo sukurta 1906 m. vasarą, G. Mahleriui viešint pietų Austrijoje, savo viloje ant ežero kranto. Pagautas didžiulio įkvėpimo, nuo pat pradžių kompozitorius buvo įsitikinęs kūrinio reikšmingumu – atsisakęs pesimizmo, persmelkusio daugelį jo darbų, Aštuntąją simfoniją G. Mahleris sukūrė kaip paminklą amžinai ir nemirtingai žmogaus sielai. Iš pradžių simfoniją planavęs sudėti į klasikinę keturių dalių struktūrą, vėliau kompozitorius paliko dvi: pirmoji dalis parašyta pagal lotynišką IX a. krikščionių himną šventajai dvasiai „Veni, creator spiritus“ (liet. „O Dvasia, Viešpatie, nuženk“), antroji remiasi Johanno Wolfgango von Goethe‘s „Fausto“ baigiamosios scenos tekstu. Abi dalys yra vienijamos bendros idėjos, kad išganymas yra įmanomas dėl begalinės meilės.

 

Savo prisiminimuose G. Mahleris rašė, kad nuo pirmosios atvykimo į vasaros rezidenciją dienos jis buvo apsėstas kūrybinės dvasios ir visiškai pasinėrė į darbą, kuris vėliau tapo jo Aštuntąja simfonija. Atsitiktinai išgirdęs himną Šventajai Dvasiai, kompozitorius išvydo kūrinio viziją: „Staiga pamačiau visą kūrinį priešais savo akis. Viskas, ką man reikėjo padaryti, tai jį užrašyti, tarsi jis būtų padiktuotas.“ G. Mahleris ėmėsi kurti intuityviai, nelaukdamas, kol himno tekstas atvyks iš Vienos. Kai tekstas pagaliau atvyko, jis absoliučiai atitiko muziką.

 

G. Mahleris neturėjo abejonių dėl simfonijos reikšmingumo, teigdamas, kad visos kitos jo parašytos simfonijos tebuvo preliudija į šią. Aštuntąją simfoniją jis vadino didžiausiu dalyku, kurį kada nors jam pavyko padaryti – savo dovana žmonijai. „Pabandykite įsivaizduoti, kad visa Visata pradeda skambėti ir aidėti. Tai – nebe žmonių balsai, tai planetos ir saulės sukasi aplinkui“, – rašė G. Mahleris.