2026

LONDONO SIMFONINIS ORKESTRAS

KAUNO VALSTYBINIS CHORAS

Meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas

MARIA BENGTSSON (sopranas)

NOA BEINART (kontraaltas)

Dirigentas ANTONIO PAPPANO

Kauno arkikaderoje bazilikoje vyko šventinis koncertas Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo šimtmečio proga. Koncerto atlikėjai: Kauno valstybinis choras, meno vadovas ir vyr. dirigentas prof. Robertas Šervenikas, Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“, vyr. dirigentas Giedrius Vaznys, vargonavo Dalia Jatautaitė.

 

Mūza Rubackytė – fortepijonas

Kauno valstybinis choras

Dirigentas Robertas Šervenikas

 

Programa

Ferenz Liszt –

„Vilos d’Este fontanai“ („Le jeux d’eau de la Villa d’Este“) iš fortepijoninio ciklo „Klajonių metai. Tretieji metai: Roma“ („Années de pèlerinage. Troisième année“), S. 163

„Dievo palaiminimas vienatvėje“ („Bénédiction de Dieu dans la solitude“) iš ciklo „Poetinės ir religinės harmonijos“ („Harmonies poétiques et religieuses“), S. 173

„Kryžiaus kelias“ („Via Crucis“) solistams, chorui ir fortepijonui, S. 53

F.Liszt kūrinys “Via Crucis” – unikalus, dramatizmo kupinas kūrinys, perteikiantis Kristaus Kryžiaus kelią per muziką. Kaip vienas įspūdingiausių F. Listo vėlyvosios kūrybos pavyzdžių, „Via Crucis“

byloja apie gilų autoriaus religingumą ir meninę brandą, išsiskiria novatoriška harmonija, ekspresyvumu ir vidine įtampa, savitai jungia chorinę muziką, solistų partijas ir fortepijono meną į vientisą dvasinę kelionę.

Atlikėjai

Sopranas Kamilė Bonté

Baritonas Raimundas Juzuitis

Choras Kauno valstybinis choras (vad. Robertas Šervenikas)

Orkestras Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras

Dirigentas Gintaras Rinkevičius

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas meno vadovo ir vyr. dirigento Gintaro Rinkevičiaus, 17-ajame LVSO vasaros festivalyje kviečia išgirsti vieną monumentaliausių Johanneso Brahmso (1833–1897) kūrinių – „Vokiškąjį Requiem“.

„Vokiškasis Requiem“ scenos šviesą išvydo po neramumų kupino dešimtmečio kompozitoriaus gyvenime. 1856 m. J. Brahmsą sukrėtė jo artimo bičiulio, mokytojo ir kolegos Roberto Schumanno (1810–1856) mirtis, o 1865 m., po skyrybų su J. Brahmso tėvu, netikėtai mirė ir kompozitoriaus mylima mama Christiane. Tais pačiais metais kompozitorius pradėjo rašyti savo „Vokiškąjį Requiem“, kurį užbaigė 1868 m. Didingas darbas išpildė R. Schumanno pranašystę apie J. Brahmso genijų – po itin sėkmingų kūrinio premjerų kompozitorius sulaukė tarptautinio pripažinimo ir tapo viena ryškiausių figūrų Vienos muzikiniame gyvenime.

Nors Requiem tradiciškai yra vadinamos Romos katalikų mišios už mirusiuosius, tačiau protestantiškai užaugintas J. Brahmsas pasirinko kitą kelią. Atmetęs klasikinius lotyniškus mišių tekstus, kompozitorius savo kūriniui panaudojo eilutes iš reformatoriaus Martino Lutherio (1483–1546) į vokiečių kalbą išverstos Biblijos – taip Requiem tapo „vokiškasis“. Savo laiškuose Brėmeno katedros muzikos direktoriui Martinui Reinthaleriui J. Brahmsas rašė, kad jis mielai išvengtų netgi žodžio „vokiškasis“ ir pavadintų šį kūrinį „Žmogiškuoju Requiem“.

Skirtingai nei Romos katalikų liturgijoje, kur Requiem prasideda malda už mirusiuosius („Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie!“), J. Brahmso kūrinyje dėmesys sutelkiamas į likusius gyvuosius: „Palaiminti liūdintys, jie bus paguosti“ (iš „Palaiminimų“, Mt 5,4). Nors Dievas išlieka vilties ir paguodos šaltiniu, visą kūrinį persmelkia šviesi, humanizmo kupina atjauta. J. Brahmso „Vokiškasis Requiem“ susideda iš septynių dalių: I. Palaiminti liūdintys, II. Visa žmonija – tarsi žolė, III. Viešpatie, parodyk man mano pabaigą, IV. Kaip mielos Tavo buveinės, V. Dabar jūs liūdite, VI. Mes juk neturime čia pasiliekančio miesto, VII. Palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Šių dalių eigoje klausytojas leidžiasi į kelionę nuo gedulo iki galutinio amžinos ramybės pažado. Tačiau pripildo ne kelionės tikslas, o pati kelionė.

Birželio 18 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje sakraliomis intonacijomis fortepijoną prakalbins publikos mylima ir mėgstama pianistė Mūza Rubackytė. Kiekvienas Lietuvoje, Prancūzijoje bei Šveicarijoje gyvenančios pianistės pasirodymas Pažaislio muzikos festivalio scenoje – išskirtinis ir klausytojus užburiantis įvykis. Ji – tarptautinių Ferenzo Liszto, Bellos Bartóko pianistų Budapešte bei prancūzų muzikos „Les Grand Maîtres Français“ Paryžiuje konkursų nugalėtoja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, kviečiama į tarptautinių konkursų žiuri, dėstanti pasaulio universitetuose ir konservatorijose, vadovaujanti tarptautiniams meistriškumo kursams. Tarptautinį pripažinimą pelniusi pianistė yra tarptautinių F. Liszto asociacijų biuro narė, F. Liszto draugijos Lietuvoje „LiSZtuania“ prezidentė, jai buvo įteiktas Vengrijos kultūros ministerijos prizas „Pro Cultura Hungarica“.

Didelės apimties kūrinys prieš daugelį metų draugėn subūrė tris žymius menininkus – idėjos autorių Vytautą Kernagį, kompozitorių Laimį Vilkončių ir poetą, dramaturgą Sigitą Gedą. 1976 m. specialiai roko operai „Eglė“ libretą ėmęsis rašyti S. Geda ne tiek atpasakojo populiariosios pasakos turinį, kiek jos filosofinę mintį perkėlė į kosmopolitinį lygį, akcentuodamas žmonijos tarpusavio santykių problematiką. S. Gedos librete per Dangaus, Jūros ir Žemės stichijų susidūrimą išryškinamas baltiškųjų tautų išlikimo klausimas. Žalčio simbolis nutiesia tiltą per amžius iki senovės Egipto išminties dievo. Bene aiškiausiai esminę libreto mintį atskleidžia eilutės iš jo epilogo: „Mes visi – indai, lietuviai, mes visi – prūsai, actekai, mes visi – visų rasių ir tikėjimų žmonės ir tautos, prisiminkime savo tėvus, senelius, prisiminkime protėvius, Paukščių taką, iš kurio mes laimingai nukritom į šitą Žemę, prie šitos Jūros!“. Nors S. Geda minimą libretą parašė 1976 m., jo idėjos atliepia XXI a. pasaulio aktualijas, tarsi būtų rašytos šiandien.

Ne ką mažiau įspūdinga ir L. Vilkončiaus sukurta muzika. „L. Vilkončius sukūrė tokią stiprią ir talentingą muziką, kuri išryškina poetinio teksto esmę ir jį įprasmina. Šiuo atveju S. Gedos eilės ir L. Vilkončiaus muzika nekonkuruoja – jos atitinka, papildo viena kitą. Mano nuomone, „Eglė“ – neabejotinai viena iš geriausių roko operų Lietuvos muzikos istorijoje“, – apie kūrinį sako maestro G. Rinkevičius.

Atlikėjai

LIETUVOS VALSTYBINIS SIMFONINIS ORKESTRAS

Meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius

KAUNO VALSTYBINIS CHORAS

Meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas

Solistai:

Eglė – ONA KOLOBOVAITĖ

Žilvinas – JERONIMAS MILIUS

Rupūžė – VLADAS BAGDONAS

Girinis – ČESLOVAS GABALIS

Kariūnas – RAIMUNDAS JUZUITIS

Artojas – RAFAILAS KARPIS

Eglės ir Žilvino vaikai – NACIONALINĖS M. K. ČIURLIONIO MENŲ MOKYKLOS AUKLĖTINIAI

Dirigentas

GINTARAS RINKEVIČIUS

Apie Vilnių antrą kartą

Dominika Micał

(...) Oratorija buvo įrašyta jau 1999 m., diriguojant Robertui Šervenikui (Vilniaus plokštelių studija, 2000). Dabar dirigentas ją įrašė antrą kartą. Tai reikalinga? Taip.

Jau pradinis birbynės solo tai patvirtina. Skirtumai neapsiriboja vien geresne įrašymo kokybe – naujasis įrašas yra gilesnis ir perteikia daugiau detalių. Jis taip pat turi stipresnį aidą, primenantį, kad kūrinys pirmą kartą buvo atliktas Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje. Archaizuojanti melodija čia teka dar natūraliau, šiek tiek užsitęsdama, tarsi pasakoje „kadaise seniai seniai“. Kita vertus, toliau sekanti fanfara nukeliama gerokai toliau. Šis skirtumas klausytoją akimirksniu patalpina gyvoje, įtaigiai nutapytoje erdvėje. O šis aspektas juk buvo svarbus kompozitorei, kuri birbynę patalpino ne scenoje su visu ansambliu, o galerijoje ar panašioje vietoje. Taip pat galima palyginti, pavyzdžiui, fleitos solo dalyje „Ruduo“, kuris pastarojoje versijoje skamba sodriau, arba „Lukiškių pavasarį“ iš „Pavasario“ – pirmajame įraše negražiai sujauktą. Ryškesnis dabar yra choras (Kauno Valstybinis choras), o taip pat raiškesni orkestro sluoksniai. Iš solistų ypatingą įspūdį daro Gunta Gelgotė, kurios sopranas skaidresnis (/ryškesnis - jaśniejszy), palankiau išsiskiriantis iš fono nei jos pirmtakės Reginos Maciūtės balsas, apvalesnis ir pilnesnis, bet ne toks išraiškingas (/ne toks aiškus/ryškus/“perskaitomas“ - nie tak czytelny). Gelgotės mergaitiškumas ypač gerai veikia „Pavasaryje“. Atsvara yra patikimai vedamas Nerijaus Masevičiaus bosas-baritonas. Svarbiausia, kad įrašas buvo padarytas, nes „Centones meae urbi“ turi ne tik istorinę reikšmę – tai komunikatyvi, koloristiškai labai turtinga ir naratyviai įtraukianti muzika, kurios verta klausytis. Ruch Muzyczny Nr 9/2026

Nathan Faro

American Record Guide, 2026 m. gegužė

Tai meistriškai sukurtas ir giliai išjaustas kūrinys – Narbutaitė turi tikrą meistriškumą sujungti skirtingas ir netgi sudėtingas muzikines technikas, kad būtų pasiekti emociškai rezonuojantys ir komunikabilūs tikslai. ...Puikus skambesys ir labai geri pasirodymai, ypač soprano Guntos Gelgotės – jos išskirtinis dainavimas, ypač kūrinyje „Summer“, yra įsimintinas ir įtraukiantis.

© 2026 American Record Guide

Alexandra Coghlan

Gramophone, 2026 m. vasaris

…tai įrašas, kurį verta rinktis. …Sopranė Gunta Gelgote išskirtinai, giliai ir nuoširdžiai atlieka „Vasarą“, kur dainuoja Moišės Kulbako poeziją, ir žaviai apjungia savo balsą su bosbaritonu Nerijumi Masevičiumi „Pavasario“ epizode „Pavasaris Lukiškėse“. © 2026 Gramophone

Atlikėjai

Sopranas Kamilė Bonté

Baritonas Raimundas Juzuitis

Choras Kauno valstybinis choras (vad. Robertas Šervenikas)

Orkestras Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras

Dirigentas Gintaras Rinkevičius

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas meno vadovo ir vyr. dirigento Gintaro Rinkevičiaus, 17-ajame LVSO vasaros festivalyje kviečia išgirsti vieną monumentaliausių Johanneso Brahmso (1833–1897) kūrinių – „Vokiškąjį Requiem“.

„Vokiškasis Requiem“ scenos šviesą išvydo po neramumų kupino dešimtmečio kompozitoriaus gyvenime. 1856 m. J. Brahmsą sukrėtė jo artimo bičiulio, mokytojo ir kolegos Roberto Schumanno (1810–1856) mirtis, o 1865 m., po skyrybų su J. Brahmso tėvu, netikėtai mirė ir kompozitoriaus mylima mama Christiane. Tais pačiais metais kompozitorius pradėjo rašyti savo „Vokiškąjį Requiem“, kurį užbaigė 1868 m. Didingas darbas išpildė R. Schumanno pranašystę apie J. Brahmso genijų – po itin sėkmingų kūrinio premjerų kompozitorius sulaukė tarptautinio pripažinimo ir tapo viena ryškiausių figūrų Vienos muzikiniame gyvenime.

Nors Requiem tradiciškai yra vadinamos Romos katalikų mišios už mirusiuosius, tačiau protestantiškai užaugintas J. Brahmsas pasirinko kitą kelią. Atmetęs klasikinius lotyniškus mišių tekstus, kompozitorius savo kūriniui panaudojo eilutes iš reformatoriaus Martino Lutherio (1483–1546) į vokiečių kalbą išverstos Biblijos – taip Requiem tapo „vokiškasis“. Savo laiškuose Brėmeno katedros muzikos direktoriui Martinui Reinthaleriui J. Brahmsas rašė, kad jis mielai išvengtų netgi žodžio „vokiškasis“ ir pavadintų šį kūrinį „Žmogiškuoju Requiem“.

Skirtingai nei Romos katalikų liturgijoje, kur Requiem prasideda malda už mirusiuosius („Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie!“), J. Brahmso kūrinyje dėmesys sutelkiamas į likusius gyvuosius: „Palaiminti liūdintys, jie bus paguosti“ (iš „Palaiminimų“, Mt 5,4). Nors Dievas išlieka vilties ir paguodos šaltiniu, visą kūrinį persmelkia šviesi, humanizmo kupina atjauta. J. Brahmso „Vokiškasis Requiem“ susideda iš septynių dalių: I. Palaiminti liūdintys, II. Visa žmonija – tarsi žolė, III. Viešpatie, parodyk man mano pabaigą, IV. Kaip mielos Tavo buveinės, V. Dabar jūs liūdite, VI. Mes juk neturime čia pasiliekančio miesto, VII. Palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Šių dalių eigoje klausytojas leidžiasi į kelionę nuo gedulo iki galutinio amžinos ramybės pažado. Tačiau pripildo ne kelionės tikslas, o pati kelionė.

Gegužės 13 d. 18 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje - L. Vilkončiaus roko opera „EGLĖ“

Didelės apimties kūrinys prieš daugelį metų draugėn subūrė tris žymius menininkus – idėjos autorių Vytautą Kernagį, kompozitorių Laimį Vilkončių ir poetą, dramaturgą Sigitą Gedą. 1976 m. specialiai roko operai „Eglė“ libretą ėmęsis rašyti S. Geda ne tiek atpasakojo populiariosios pasakos turinį, kiek jos filosofinę mintį perkėlė į kosmopolitinį lygį, akcentuodamas žmonijos tarpusavio santykių problematiką. S. Gedos librete per Dangaus, Jūros ir Žemės stichijų susidūrimą išryškinamas baltiškųjų tautų išlikimo klausimas. Žalčio simbolis nutiesia tiltą per amžius iki senovės Egipto išminties dievo. Bene aiškiausiai esminę libreto mintį atskleidžia eilutės iš jo epilogo: „Mes visi – indai, lietuviai, mes visi – prūsai, actekai, mes visi – visų rasių ir tikėjimų žmonės ir tautos, prisiminkime savo tėvus, senelius, prisiminkime protėvius, Paukščių taką, iš kurio mes laimingai nukritom į šitą Žemę, prie šitos Jūros!“. Nors S. Geda minimą libretą parašė 1976 m., jo idėjos atliepia XXI a. pasaulio aktualijas, tarsi būtų rašytos šiandien.

Ne ką mažiau įspūdinga ir L. Vilkončiaus sukurta muzika. „L. Vilkončius sukūrė tokią stiprią ir talentingą muziką, kuri išryškina poetinio teksto esmę ir jį įprasmina. Šiuo atveju S. Gedos eilės ir L. Vilkončiaus muzika nekonkuruoja – jos atitinka, papildo viena kitą. Mano nuomone, „Eglė“ – neabejotinai viena iš geriausių roko operų Lietuvos muzikos istorijoje“, – apie kūrinį sako maestro G. Rinkevičius.

Atlikėjai

LIETUVOS VALSTYBINIS SIMFONINIS ORKESTRAS

Meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius

KAUNO VALSTYBINIS CHORAS

Meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas

Solistai:

Eglė – ONA KOLOBOVAITĖ

Žilvinas – JERONIMAS MILIUS

Rupūžė – VLADAS BAGDONAS

Girinis – ČESLOVAS GABALIS

Kariūnas – RAIMUNDAS JUZUITIS

Artojas – RAFAILAS KARPIS

Eglės ir Žilvino vaikai – NACIONALINĖS M. K. ČIURLIONIO MENŲ MOKYKLOS AUKLĖTINIAI

Dirigentas

GINTARAS RINKEVIČIUS

Šis koncertas – projekto „Chorų festivalis – konkursas „Mūsų dainose 2026“ dalis.

Nuoširdžiai dėkojame meno vadovui ir vyr. dirigentui Robertui Šervenikui, dirigentui Mindaugui Radzevičiui, solistams – Jurgitai Mikalauskienei, Iljai Plotnikovui bei Petrui Bondar – už nepamirštamą muzikinę patirtį.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Elektrėnų savivaldybė.

Ačiū visiems, kurie buvote kartu – jūsų buvimas kuria tokius ypatingUS vakarus.

 

Minėdami Norvegijos garbės konsulato Kaune jubiliejų, pagerbėme ne tik bendrą istoriją, bet ir vertybes, kurios jungia – laisvę, kultūrą ir bendrystę.

Vakare dalyvavo Norvegijos Karalystės garbės konsulas Kaune Vytautas Valaitis ir Jo Ekscelencija Norvegijos ambasadorius Lietuvoje Atle Konta Midttun.

Koncerte skambėjo M. K. Čiurlionio ir retai atliekami choriniai E. Griego kūriniai. 

 

Atlikėjai

Susipažinkime su visa Pažaislio festivalio programa.

 

Scenoje susijungė įspūdingos pajėgos – Kauno valstybinis choras ir Kauno simfoninis orkestras, kartu su solistais Raminta Vaicekauskaite, Gabriele Kuzmickaite ir Egidijumi Bavikinu. Vakaro programoje skambėjusi Felix Mendelssohn simfonija-kantata „Lobgesang“ (Šlovinimo giesmė) tapo galingu šviesos, tikėjimo ir vilties liudijimu.

Diriguojant Robertui Šervenikui, muzika užpildė erdvę pakylėta emocija, sujungdama atlikėjus ir klausytojus į vieną bendrą išgyvenimą.

Uždarymo vakarą vedė Nomeda Bėčiūtė, o šventišką akimirką savo sveikinimu pagerbė vyskupas Darius Trijonis.