2026

Šį kartą – apie lietuvių kompozitorių kūrybos dvidalį Kauno filharmonijoje, kuriuo pagerbti du iškilūs autoriai – Zita Bružaitė ir Faustas Latėnas. Būtų koncertvadyba drąsesnė galėjo kiekvienam autoriui po vakarą skirti – didelis ir nuoširdus publikos susidomėjimas (buvo pilnutėlė salė) rodo, kad lietuviškos muzikos poreikis yra ir jis turi būti pastebėtas. Tad ką išgirdome? Fausto Latėno muzika daugiau žinoma iš tikslios ir originalios teatrinės muzikos partitūrų, gi šį vakarą suskambo rečiau arba netikėtai naujai suskambę kūriniai. Pirmuoju maestro Robertas Šervenikas (viso vakaro dirigentas) su Kauno miesto simfoninio orkestru pašokdino rimtai ironišką, liūdnai juokingą ir nelauktai pasibaigusį „Bolero“, oriai išvengusį iki saldumo žinomo M.Ravelio „Bolero“ įtakų. Gal tik ritmas iš ten, arba – tiksliau, iš paties šokio. Antruoju suskambo Fausto itin asmeniškas, daug kodų turintis viešai adreso neįvardintas „Šviesiam atminimui“. Pjesė dramatiška, skaudi, taupiai graži ir meistriškai instrumentuota. Ją groti reiktų ne atviru balsu, o lyg iš už širmos, lyg jau būtų kas ten, kur dar mūsų nėra. Garso spaudimas čia netinkamas, kaip ir greitis miško proskynoje, kai esi tik tu ir susiliejanti žalia už lango. Be šio gal tik manimi pastebėto niuanso kūrinys vertas ne tik Kauno platumų, o ir tolimesnių fiordų. Kiek daugiau klausimų pakėlė Sonatos violončelei ir fortepijonui perkėlimas į simfoninio orkestro partitūrą, ypač kai tą daro pučiamųjų orkestro akustiką puikiai įvaldęs Rimantas Giedraitis. Perkeliant iš kamerinės muzikos į simfoninę ima viršų nepajudinami orkestruotės dėsniai, visų pirmiausiai – solisto ir orkestro balansas. Čia, kaip vaistinėje, tenka skaičiuoti uncijomis. Kai kur orkestro būta per daug, kai kur violončelės tembras susiplakė su panašiais iš orkestro, kai kur ir groti galėta tyliau. Bet čia ir orkestro viduje girdėjimo reikalai, kurie ne visuomet dirigentui pavaldūs. Kai rimtas ir didelis kolektyvas turi nuotolinį, juokais pasakyčiau – invazinį vyr. dirigentą iš užjūrio, labai girdisi kasdienio profesinio darbo su orkestru stoka. Tačiau nesileisiu į detales, o palauksiu orkestro vadovo konkurso rezultatų, kurie turėtų (labai tikiuosi) suteikti naujų impulsų ir šansų gilesniam orkestro įsijautimui į simfoninę muziką ir jos negailestingus reikalavimus. Bet grįžtu prie programos ir tęsiu simfonizuotos Sonatos perklausos įspūdžius. Violončelininkas Mindaugas Bačkus itin stilingai, drąsiai ir su saikingu improvizacijos segmentu vedė įmantrią faustišką cello balsą per visą platų intrumento diapazoną, nuo subtilaus pp iki glisuojančių ir marcatinių ff. Miela išgirdėsiu Sionata su fortepijonu, tikiuosi, rasiu įrašą interneto erdvėje. Tad tai būta stipriasios pozicijos pirmoje dalyje, nors ir paskutinis opusas – „Agnus Dei“ chorui ir simfoniniam orkestrui turėjo palikti įspūdį. Visa lietuviška naujoji bažnytinė, liturginė ir sakralinė muzika – kaip ją bevadintume, vis dar nerado lango į šiuolaikinės lietuviškos bažnyčios hierarchų pasąmonę ir kol kas jų jai nerodomas dėmesys visus mus gerokai glumina. Gi toje, lietuvių profesionalų sukurtoje religinio turinio muzikoje dieviškumo, angeliškumo ir sieliškumo milijonus kartų daugiau, nei taip džiaugsmingai sutinkamoje mėgėjų „giesmelėse“, kuriose didžiausia vertė telieka Viešpaties minėjimas, tiesa, tuo kart – be reikalo. Stebina pigios, prastos ir netgi vulgarios bažnytinės muzikos paklausa, tiražas ir globa. Bet nesileisiu į detales, tik priminsiu, kad K.Pendereckio avangardiškiausių tiems laikams liturginių kūrinių premjerose pirmose eilėse sėdėjo visi Lenkijos bažnyčios hierarchai su būsimu Popiežiumi. Didingame F.Latėno kūrinio choro ir orkestro skambesyje įsiminė choro solisčių Jurgitos Mikalauskienės ir Aidos Valentienės leitmotyvinis duetas – lyg koks kreipinys į tuos, kurie turėtų rasti laiko mūsų augančiam nerimui. Robertas Šervenikas visą pirmą dalį puikiai vedė ir emociškai, ir metroritmiškai. Nenuostabu – juk jis dabar yra Kauno valstybinio choro meno vadovas ir vyr. dirigentas. O ir orkestras jam gerai žinomas toks, koks susirenka jo vedamoms repeticijoms.

Antroji dalis – pasaulinės Zitos Bružaitės premjera, smarkiai visomis prasmėmis nustebinęs opusas – simfoninė kantata (čia mano apibrėža) „Resurrectio“. Nelaukta tuo, kad tai itin šviesus, nebūdingas Marijos žemėje nuolat raudančių lietuvių emocinėms išraiškoms kūrinys, kviečiąs ne aukai, atgailai ar savimušai, o vilčiai, atgimimui ir džiaugsmui. Jį liudija nuostabus finalas „Gloria“, kurį norėta ne tik klausytis, bet ir šokti. Kūrinio solistai - Gunta Gelgotė (sopranas) ir Karolis Kašiuba (tenoras). Pirmoji gal kiek pernelyg jaudinosi ir beveiks visas natas dainavo su crescendo, kas sumenkino Zitos melodikai reikiamo legato kiekį, bet aukštosios natos žavėjo ir tembriškai sutarė su akustikos visuma. Tenoro muzika dainavimui išrašyta kur kas dėkingiau, tad ir solistas skleidėsi drąsiau, o niuansų gausa stebino. Naujasis Zitos Bružaitės opusas yra neabejotina autorės sėkmė, kuria kolegė pelnytai gali dalintis su visais kūrinį atlikusiais muzikantais ir maestro Robertu Šerveniku, puikiai vedusiu muzikos dramaturgija link euforijos.

Koncertas, kurį stebėjo tiek daug žmonių – jaunų ir pagyvenusių, man iš veidų pažįstamų ir ne, o ir būrys kolegų kompozitorių iš Vilniaus, muzikologai – visi, tikiuosi, paantrins man – dalyvavome lietuviškos muzikos įvykyje. O ar reikia laukti tik jubiliejų, kad toji muzika skambėtų? Argi neprivalėtų visi respublikos muzikiniai kolektyvai (ir ne tik biudžetiniai, bet ir municipaliniai, privatūs ir iš Kultūros tarybos malonės gyvenantys) bent po du koncertus į sezoną skirti kuriam iš lietuvių kompozitorių – gi tiek turime nežinomos ir puikios muzikos! Bet tai jau kito pokalbio tema, ir, tikriausia ne šiuose mano darbo kabinete gimstančiuose rašinėliuose, o tuose svarbiuose valstybinouose kabinetuose, kuriuose turėtų būti dešimt kartų dažniau apie šituos dalykus kalbama. Ir sprendžiama.

Greitą recenziją surašė Giedrius Kuprevičius,

2026 spalio 16 d., 22:44 ©