2026

Išskirtinis vasaros koncertinis įvykis Kaune, Pažaislio muzikos festivalyje, – šiemet jubiliejų švenčiančios kompozitorės Onutės Narbutaitės „Tres Dei Matris Symphoniae“ („Trys Dievo Motinos simfonijos“, 2003) atlikimas Kauno Kristaus prisikėlimo bazilikoje rugpjūčio 13 dieną. Kūrinį atliko Kauno miesto simfoninis orkestras (vyr. dirigentas Constantine’as Orbelianas, JAV), vadovas Algimantas Treikauskas), Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas), dirigavo Šervenikas. Dar kartą kūrinys nuskambėjo Šiluvoje, Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikoje (rugpjūčio 16 d.), – šį atlikimą surengė Tytuvėnų muzikos festivalis kartu su Raseinių rajono Šiluvos kultūros centru.

 Stambus lietuvių autoriaus sakralinis opusas koncertinėje erdvėje – visuomet ypatingas įvykis, ypač kai pasirinktas išskirtinis žymios kompozitorės kūrinys ir niekuomet nenuviliantys atlikėjai. „Tres Dei Matris Symphoniae“ (lotyniškas tekstas iš „Giesmių giesmės“, „Ave Maria“, „Gloria“, „Stabat Mater“ ir Hildegardos von Bingen) buvo sukurtas Brandenburgo orkestro ir festivalio „Musikfesttage an der Oder“ užsakymu, jį 2004 m. pirmą kartą atliko Brandenburgo valstybinis orkestras, choras „Grosser Chor Singakademie Frankfurt“, choras „Aidija“, dirigavo Šervenikas. 2011 m. leidyklos „Naxos“ (serija „21st Century Classics“) įrašui opusą parengė taip pat Šervenikas, dainavo Kauno valstybinis ir „Aidijos“ chorai, grojo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras.

 Kompozitorė kūrinį apibūdina taip: „Trys dalys – „Angelus Domini“, „Bethleem“ ir „Mater Dolorosa“ – vaizduoja tris pagrindinius Marijos gyvenimo momentus, susijusius su Kristumi: Apreiškimą, Gimimą ir Nukryžiavimą. Pavadinime neatsitiktinai pavartojau žodį „simfonija“ – rašiau ne oratoriją, o būtent simfoniją. Choro vaidmuo čia gerokai kuklesnis nei orkestro, nors ir labai svarbus: į pirmą planą jis iškeliamas tik a cappella dainuojamoje trumputėje įžangoje („Introitus“) ir trečioje dalyje, parašytoje pagal tradicinį „Stabat Mater“ tekstą.“

 Tai vienatvės muzika, perteikianti labai asmeniškus Marijos išgyvenimus – apreiškimą, gimdymą, sūnaus mirtį. O kartu tai itin grakščiai tembriškai subalansuota muzika, išnaudojanti geriausias, gražiausias orkestro ir choro savybes, sudėtingo klausymo, tapybiška, emocionali. Ne šokiruojanti ar skaudinanti, bet mąsli ir intelektuali, nunešanti, užmaršinanti... Ji idealiai skamba bažnyčių erdvėje, bet jos norisi klausytis vienatvėje, ji ilgam pasilieka ausyse ir sieloje. Esmę pabrėžia kūrinio dalių pavadinimai: ne apreiškimas, bet „Viešpaties angelas“, ne gimimas, o „Betliejus“, ne mirtis, bet „Sopulingoji motina“, chorą įbalsinant senųjų, žinomų giesmių žodžiais, o esminę įtampą kuriant orkestro skambesiu. Čia nejusti gryno džiugesio, net „Betliejaus“ dalyje jis daugiaspalvis – trumpam gaivališkai didingas, bet daugiausia mąslus, meditatyvus, tarsi įkalintas. „Viešpaties angelas“ kupinas grėsmingos įtampos, o „Sopulingoji motina“ – rūsti, sielvartinga, pakylėta, trumpam nušvintanti tradicinės giesmės melodija, pabaigoje tarsi grįžtanti į pirmosios dalies šviesą.

 Vis dar mąstau, koks mano asmeninis santykis su Švč. Mergele Marija, kokia jos garbinimo prasmė. „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ Vygintas Gudeliūnas ir Dalia Ramonienė rašo: „Bažnyčia aukština ją kaip gražiausią atpirkimo vaisių, Marija vadinama tobulu paveikslu, kuriame Bažnyčia mato tai, ko trokšta ir kuo tikisi būti pati.“ Ko trokštam ir kuo tikimės būti...

Galėčiau teigti, kad vakarietiškoje muzikos istorijoje Mergelei Marijai skirti kūriniai yra, ko gero, geriausiai įsimenantys. Prisipažinsiu, kad, pasaulinėje kūryboje radusi liturginio ar sakralinio turinio (ir ypač Mergelės Marijos šlovinimo) kūrinius, į jų autorius žvelgiu su didesne pagarba, kaip nepabijojusius naujai įprasminti senųjų tekstų. Tad, radusi vieną, visada dairausi ir kitų – ar tai nebuvo atsitiktinis atvejis. Liturginis lotyniškas tekstas Narbutaitės naudojamas ir kituose kūriniuose, pavyzdžiui, „Cantio vespertina“ (2008) ir „Lapides, flores, nomina et sidera“ (2008), aliuziją į sakralinį turinį kuria „Melodija Alyvų sode“ (2000), „Centones meae urbi“ (1997).

Kaip yra rašiusi muzikologė Rūta Gaidamavičiūtė, Narbutaitės muzika yra „pabrėžtinai neatraktyvi ir kviečia tik tuos, kurie iš tikrųjų klauso“. „Narbutaitės muzika patraukli – jausmą jungia su meistriškumu“, – trumpai ir taikliai yra pasakęs Bronius Kutavičius, o kompozitorė Dalia Kairaitytė (Gaidamavičiūtės parengtoje kompozitorių apklausoje, „Kultūros barai“, 2010, nr. 12) „Tris Dievo Motinos simfonijas“ yra priskyrusi prie reikšmingiausių XXI a. pirmojo dešimtmečio kūrinių.

Tad ar galiu vertinti jau porą dešimtmečių lietuvių muzikos aukso fondui neabejotinai priklausantį kūrinį, lyginti jį atlikusius orkestrus, įrašus ir naujausią skambesio įspūdį klausytojų pilnoje bažnyčioje? Idealiai partitūrą išstudijavęs (o galbūt tik pati autorė) galėtų įžvelgti interpretacijos ar skambesio skirtumus, kūrinio kismą laiko tėkmėje. Tačiau aš noriu pasidžiaugti pačiu faktu – kad „Trys Dievo Motinos simfonijos“ vėl skambėjo, o atlikimas buvo išskirtinai pakylėtas, puikiai pasirengta koncertui, pateikti tekstų vertimai.

 „Kas toji, kuri pateka tarsi aušrinė, graži kaip pilnatis, skaidri kaip saulė, bauginanti lyg priešakinis kareivių būrys“ („Giesmių giesmė“) – tai žodžiai iš „Tres Dei Matris Symphoniae“ įžangos, itin taikliai reflektuojantys bendrą muzikos įspūdį: graži, skaidri, bauginanti. Šio ypatingo kūrinio norisi klausytis dar ir dar kartą, kiekvienąsyk išnyrant iš tos garsų jūros, pritrūkus oro. Būtent šį kartą pajutau, kad, kompozitorės žodžiais tariant, jos noras, jog muzika amžininkui „bakstelėtų į širdį ir mažą laiko atkarpėlę apglėbtų visą jo esybę“, išsipildė. O maestro Robertas Šervenikas, Kauno valstybinis choras ir Kauno miesto simfoninis orkestras buvo to dalis.