2026

Muzikologė Aušra Strazdaitė-Ziberkienė 7md (Septyniose meno dienose) rašo apie F. Latėno ir Z. Bružaitės jubiliejinį koncertą.

Seniai buvo taip gera ir neatsimenu, kad būčiau verkusi per premjerą, – tikriausiai šie du pareiškimai pernelyg atviri ir nuoširdūs muzikologui? Vis dėlto spalio 16-osios vakaras Kauno valstybinėje filharmonijoje buvo iš tiesų ypatingas. Dviejų dalių koncerte skambėjo išskirtinai lietuviška muzika, kurią interpretavo Kauno miesto simfoninis orkestras (vyr. dirigentas Constantine’as Orbelianas (JAV), vadovas Algimantas Treikauskas), Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas), solistai Gunta Gelgotė (sopranas), Karolis Kašiuba (tenoras), Mindaugas Bačkus (violončelė), dirigavo Robertas Šervenikas.

 Pirma koncerto dalis buvo skirta šviesaus atminimo Fausto Latėno įvairių laikotarpių kūrybai: skambėjo „Bolero“ kameriniam orkestrui, „Šviesiam atminimui“ styginių orkestrui, Sonata violončelei ir simfoniniam orkestrui (Rimanto Giedraičio aranžuotė orkestrui) ir „Agnus Dei“ dviem solistėms, chorui ir simfoniniam orkestrui. Antroje dalyje – pasaulinė Zitos Bružaitės kūrinio „Resurrectio“ („Prisikėlimas“) sopranui, tenorui, chorui ir orkestrui premjera.

 Į šių kūrinių klausymosi patirtį gražiai įvedė prieš koncertą įvykęs susitikimas su kompozitore Bružaite, daugiausiai kalbėjusia apie Latėno asmenybę, muziką, skambėsiančius kūrinius ir tik šiek tiek apie savo naujausią kūrinį. Du kūrėjus ir keturis Lietuvos kultūros istorijos dešimtmečius sujungianti muzika skambėjo pilnutėlėje Kauno filharmonijos salėje.

 Apie Latėno muziką kalbėti sudėtinga. Ji lengvai, lipniai įsikabina į atmintį ir niūniuojasi vos prisiminus. Ji vienu metu linksma ir liūdna, šviesi ir tamsi, rimta ir banali, tiesiog... lietuviška. Labiau teatro ir kino, nei akademinės, muzikos kompozitorius Latėnas daugiausia dėmesio skyrė mažiems gyvenimo dalykams. Būtent jis, anot muzikologės Daivos Parulskienės, į akademinę muziką perkėlė hipertrofuotą teatro banalybę, ironiją ir muzikinį chuliganizmą, o jam pačiam teatras buvo „gaivinantis skersvėjis“, „salelė“, kur buvo galima realizuoti „radikaliausias, banaliausias ir šmaikščiausias mintis“. Pagal muzikologę Rūtą Gaidamavičiūtę – Latėno muzika yra tam tikrame tarpsluoksnyje, ji dirgina emocijas, kaip ir norėjo kompozitorius.

 Koncerte jo kūriniai, galima sakyti, ir skambėjo „emocijų dirginimo“ tvarka. Kompozitoriaus taip scenoje ir neišgirstas „Bolero“, su garsiuoju pirmtaku sietinas tik pirštų pagalvėlėmis į dekas suduodamu ritmu, turi visai kitokią, šviesiai liūdną esmę. Daugeliui gerai žinomas „Šviesiam atminimui“ šį kartą suskambo drąsiu, kartais net perspaustu garsu, tarsi šiomis šokio melodijomis kalbėtų apie patį „muzikinį chuliganą“ Latėną, o ne apie tuos, kuriems šį kūrinį jis paskyrė. Sonata violončelei ir orkestrui, kurios solo partiją interpretavo Bačkus, emocinį koncerto lygmenį kilstelėjo į naujas aukštumas, derėjo subtiliai drąsus violončelės ir išmoningai spalvingas orkestro skambesys. „Agnus Dei“ (solistės Jurgita Mikalauskienė ir Aida Valentienė) mintimis nukėlė į nepriklausomybės aušrą. Subtilus, džiugus, šlovinantis – visi šie apibūdinimai tinka kada nors deramą vietą lietuviškoje liturginėje muzikoje, tikiu, užimsiančiam kūriniui.

Antroje dalyje suskambėjęs Bružaitės „Resurrectio“ – neabejotinai vienas didingiausių lietuviškų sakralinių kūrinių. Čia norėčiau pabrėžti žodžius „lietuviškas“ ir „sakralinis“, tačiau nesileidžiant į svarstymus, kiek tokių kūrinių gimimui ar sklaidai įtakos turi Bažnyčia. „Resurrectio“ sukurtas Kauno valstybinės filharmonijos užsakymu, tad neabejoju, kad šis opusas bus atliktas dar ne kartą. Tokio didingumo ir emocinio pakylėtumo kūrinys jau tapo unikaliu įvykiu Lietuvos muzikos ir ypač Lietuvos sakralinės kūrybos kontekste.

 Prieš koncertą gana santūriai, o per pokalbį su Giedriumi Prunskumi kiek atviriau apie savo muziką Bružaitė kalbėjo kaip apie patirčių, išgyvenimų, pamatytų ir išgirstų įvykių visumą. Muzika, anot jos, saugiausia tokios saviraiškos forma. Išraiškingas, emocionalus ir labai šviesus „Resurrectio“ inspiruotas Giotto di Bondone Kristaus gyvenimo, kančios ir prisikėlimo freskos, kuri kartu yra žmogiškosios patirties metafora. „Tai žmogaus vidinio pasikeitimo, pabudimo istorija. Na, o penkios kūrinio dalys laisvai gali būti traktuojamos kaip muzikinės freskos, per kurias klausytojas nuo tamsumo per kančią lydimas motinos ašarų, vedamas prie kapo ir atvedamas iki prisikėlimo“, – teigia kompozitorė ir priduria, kad „mums nuolatos reikia atsinaujinimo ir prisikėlimo“.

 Penkių dalių kūrinys lotynų kalba – I „Tenebrae et spes“ („Tamsybė ir viltis“), II „Via dolorosa“ („Skausmo kelias“), III „Mors et silentium“ („Mirtis ir tyla“), IV „In sepulcro“ („Kape“), V „Resurrectio“ („Prisikėlimas“) – apima ir daugiau smulkesnių, savą prasmę atskleidžiančių dalių, kurias atlieka solistai, choras ir orkestras. Taip pirmoje dalyje įsilieja choro atliekama „In tenebris ambulamus“ („Mes vaikštome tamsoje“) ir tenoro su choru „Terra gravis“ („Žemė prislėgta“); antroje – choro „Ecce homo“ („Štai žmogus“), tenoro „Crucifige!“ („Nukryžiuok!“) ir nuostabaus grožio soprano „Stabat Mater lacrimans“ („Stovėjo Motina raudodama“); trečioje – choro „Et inclinator“ („Ir nuleidęs“) bei „Requiescat in pace“ („Tegul ilsisi ramybėje“); ketvirtoje – soprano „Ubi posuerunt Dominum meum?“ („Kur padėjo mano Viešpatį?“), moterų choro „Et lapis“ („Ir akmuo“), o finale – choro „Surrexit Christus“ („Kristus prisikėlė“), tenoro ir soprano „Lumen vitae“ („Gyvenimo šviesa“) bei užbaigiantis soprano, tenoro ir choro „Gloria in excelsis Deo“ („Garbė Dievui aukštybėse“).

 Puikiai interpretuojanti šiuolaikinę muziką sopranas Gelgotė šiame kūrinyje atsiskleidė dar unikaliau – ne dainuodama, o būtent giedodama, ypač jautriai šviesioje „Stabat Mater“ su prasmingais žodžiais „kodėl tavo meilė žydi skausme“ ir sielvartingame „Ubi posuerunt Dominum meum?“. Energingai, gal net kiek teatrališkai, nuo skaudaus „Terra gravis“, drastiško „Crucifige“ iki šviesiai pergalingo „Lumen vitae“ ir „Gloria“ suskambėjo tenoras Kašiuba. Didingai dramatiškas ir pergalingai džiaugsmingas buvo maestro Šerveniko vedamas Kauno valstybinis choras. Šiame kūrinyje choras kalba kaip liudytojas („mes vaikštome tamsoje“, „štai žmogus“, „atidavė dvasią“, „prisikėlė“, „garbė Dievui aukštybėse“). Prisipažinsiu beveik nesekusi orkestro, nes jo skambesys tobulai įsiliejo į bendrą muzikos visumą.

Sakralinis, Kristaus prisikėlimo prasmėmis persmelktas „Resurrectio“ neturėtų būti siejamas vien su velykiniu laikotarpiu, nes tai ir žmogaus prisikėlimo provaizdis. Ar per drąsu viltis, kad šis įvykis yra ir tam tikras lietuviškos muzikos scenose prisikėlimo ženklas? Kompozitorius ir muzikologas Vladas Jakubėnas prieš beveik šimtą metų patriotiškai teigė, kad lietuviška muzika, bent vienas lietuviškas kūrinys turėtų skambėti kiekviename koncerte. Šiandienos realybė vis dar kitokia. Tad pilnutėlėje salėje klausantis lietuviškos muzikos norėjosi dėkoti, kad ji gimsta ir kad skamba. Kaip teisingai replikavo tą patį vakarą socialiniuose tinkluose atsiliepimą brūkštelėjęs kompozitorius Giedrius Kuprevičius: „O ar reikia laukti tik jubiliejų, kad toji muzika skambėtų?“

Išskirtinis vasaros koncertinis įvykis Kaune, Pažaislio muzikos festivalyje, – šiemet jubiliejų švenčiančios kompozitorės Onutės Narbutaitės „Tres Dei Matris Symphoniae“ („Trys Dievo Motinos simfonijos“, 2003) atlikimas Kauno Kristaus prisikėlimo bazilikoje rugpjūčio 13 dieną. Kūrinį atliko Kauno miesto simfoninis orkestras (vyr. dirigentas Constantine’as Orbelianas, JAV), vadovas Algimantas Treikauskas), Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas), dirigavo Šervenikas. Dar kartą kūrinys nuskambėjo Šiluvoje, Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikoje (rugpjūčio 16 d.), – šį atlikimą surengė Tytuvėnų muzikos festivalis kartu su Raseinių rajono Šiluvos kultūros centru.

 Stambus lietuvių autoriaus sakralinis opusas koncertinėje erdvėje – visuomet ypatingas įvykis, ypač kai pasirinktas išskirtinis žymios kompozitorės kūrinys ir niekuomet nenuviliantys atlikėjai. „Tres Dei Matris Symphoniae“ (lotyniškas tekstas iš „Giesmių giesmės“, „Ave Maria“, „Gloria“, „Stabat Mater“ ir Hildegardos von Bingen) buvo sukurtas Brandenburgo orkestro ir festivalio „Musikfesttage an der Oder“ užsakymu, jį 2004 m. pirmą kartą atliko Brandenburgo valstybinis orkestras, choras „Grosser Chor Singakademie Frankfurt“, choras „Aidija“, dirigavo Šervenikas. 2011 m. leidyklos „Naxos“ (serija „21st Century Classics“) įrašui opusą parengė taip pat Šervenikas, dainavo Kauno valstybinis ir „Aidijos“ chorai, grojo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras.

 Kompozitorė kūrinį apibūdina taip: „Trys dalys – „Angelus Domini“, „Bethleem“ ir „Mater Dolorosa“ – vaizduoja tris pagrindinius Marijos gyvenimo momentus, susijusius su Kristumi: Apreiškimą, Gimimą ir Nukryžiavimą. Pavadinime neatsitiktinai pavartojau žodį „simfonija“ – rašiau ne oratoriją, o būtent simfoniją. Choro vaidmuo čia gerokai kuklesnis nei orkestro, nors ir labai svarbus: į pirmą planą jis iškeliamas tik a cappella dainuojamoje trumputėje įžangoje („Introitus“) ir trečioje dalyje, parašytoje pagal tradicinį „Stabat Mater“ tekstą.“

 Tai vienatvės muzika, perteikianti labai asmeniškus Marijos išgyvenimus – apreiškimą, gimdymą, sūnaus mirtį. O kartu tai itin grakščiai tembriškai subalansuota muzika, išnaudojanti geriausias, gražiausias orkestro ir choro savybes, sudėtingo klausymo, tapybiška, emocionali. Ne šokiruojanti ar skaudinanti, bet mąsli ir intelektuali, nunešanti, užmaršinanti... Ji idealiai skamba bažnyčių erdvėje, bet jos norisi klausytis vienatvėje, ji ilgam pasilieka ausyse ir sieloje. Esmę pabrėžia kūrinio dalių pavadinimai: ne apreiškimas, bet „Viešpaties angelas“, ne gimimas, o „Betliejus“, ne mirtis, bet „Sopulingoji motina“, chorą įbalsinant senųjų, žinomų giesmių žodžiais, o esminę įtampą kuriant orkestro skambesiu. Čia nejusti gryno džiugesio, net „Betliejaus“ dalyje jis daugiaspalvis – trumpam gaivališkai didingas, bet daugiausia mąslus, meditatyvus, tarsi įkalintas. „Viešpaties angelas“ kupinas grėsmingos įtampos, o „Sopulingoji motina“ – rūsti, sielvartinga, pakylėta, trumpam nušvintanti tradicinės giesmės melodija, pabaigoje tarsi grįžtanti į pirmosios dalies šviesą.

 Vis dar mąstau, koks mano asmeninis santykis su Švč. Mergele Marija, kokia jos garbinimo prasmė. „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ Vygintas Gudeliūnas ir Dalia Ramonienė rašo: „Bažnyčia aukština ją kaip gražiausią atpirkimo vaisių, Marija vadinama tobulu paveikslu, kuriame Bažnyčia mato tai, ko trokšta ir kuo tikisi būti pati.“ Ko trokštam ir kuo tikimės būti...

Galėčiau teigti, kad vakarietiškoje muzikos istorijoje Mergelei Marijai skirti kūriniai yra, ko gero, geriausiai įsimenantys. Prisipažinsiu, kad, pasaulinėje kūryboje radusi liturginio ar sakralinio turinio (ir ypač Mergelės Marijos šlovinimo) kūrinius, į jų autorius žvelgiu su didesne pagarba, kaip nepabijojusius naujai įprasminti senųjų tekstų. Tad, radusi vieną, visada dairausi ir kitų – ar tai nebuvo atsitiktinis atvejis. Liturginis lotyniškas tekstas Narbutaitės naudojamas ir kituose kūriniuose, pavyzdžiui, „Cantio vespertina“ (2008) ir „Lapides, flores, nomina et sidera“ (2008), aliuziją į sakralinį turinį kuria „Melodija Alyvų sode“ (2000), „Centones meae urbi“ (1997).

Kaip yra rašiusi muzikologė Rūta Gaidamavičiūtė, Narbutaitės muzika yra „pabrėžtinai neatraktyvi ir kviečia tik tuos, kurie iš tikrųjų klauso“. „Narbutaitės muzika patraukli – jausmą jungia su meistriškumu“, – trumpai ir taikliai yra pasakęs Bronius Kutavičius, o kompozitorė Dalia Kairaitytė (Gaidamavičiūtės parengtoje kompozitorių apklausoje, „Kultūros barai“, 2010, nr. 12) „Tris Dievo Motinos simfonijas“ yra priskyrusi prie reikšmingiausių XXI a. pirmojo dešimtmečio kūrinių.

Tad ar galiu vertinti jau porą dešimtmečių lietuvių muzikos aukso fondui neabejotinai priklausantį kūrinį, lyginti jį atlikusius orkestrus, įrašus ir naujausią skambesio įspūdį klausytojų pilnoje bažnyčioje? Idealiai partitūrą išstudijavęs (o galbūt tik pati autorė) galėtų įžvelgti interpretacijos ar skambesio skirtumus, kūrinio kismą laiko tėkmėje. Tačiau aš noriu pasidžiaugti pačiu faktu – kad „Trys Dievo Motinos simfonijos“ vėl skambėjo, o atlikimas buvo išskirtinai pakylėtas, puikiai pasirengta koncertui, pateikti tekstų vertimai.

 „Kas toji, kuri pateka tarsi aušrinė, graži kaip pilnatis, skaidri kaip saulė, bauginanti lyg priešakinis kareivių būrys“ („Giesmių giesmė“) – tai žodžiai iš „Tres Dei Matris Symphoniae“ įžangos, itin taikliai reflektuojantys bendrą muzikos įspūdį: graži, skaidri, bauginanti. Šio ypatingo kūrinio norisi klausytis dar ir dar kartą, kiekvienąsyk išnyrant iš tos garsų jūros, pritrūkus oro. Būtent šį kartą pajutau, kad, kompozitorės žodžiais tariant, jos noras, jog muzika amžininkui „bakstelėtų į širdį ir mažą laiko atkarpėlę apglėbtų visą jo esybę“, išsipildė. O maestro Robertas Šervenikas, Kauno valstybinis choras ir Kauno miesto simfoninis orkestras buvo to dalis.