2026

Atlikėjai

Sopranas Kamilė Bonté

Baritonas Raimundas Juzuitis

Choras Kauno valstybinis choras (vad. Robertas Šervenikas)

Orkestras Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras

Dirigentas Gintaras Rinkevičius

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas meno vadovo ir vyr. dirigento Gintaro Rinkevičiaus, 17-ajame LVSO vasaros festivalyje kviečia išgirsti vieną monumentaliausių Johanneso Brahmso (1833–1897) kūrinių – „Vokiškąjį Requiem“.

„Vokiškasis Requiem“ scenos šviesą išvydo po neramumų kupino dešimtmečio kompozitoriaus gyvenime. 1856 m. J. Brahmsą sukrėtė jo artimo bičiulio, mokytojo ir kolegos Roberto Schumanno (1810–1856) mirtis, o 1865 m., po skyrybų su J. Brahmso tėvu, netikėtai mirė ir kompozitoriaus mylima mama Christiane. Tais pačiais metais kompozitorius pradėjo rašyti savo „Vokiškąjį Requiem“, kurį užbaigė 1868 m. Didingas darbas išpildė R. Schumanno pranašystę apie J. Brahmso genijų – po itin sėkmingų kūrinio premjerų kompozitorius sulaukė tarptautinio pripažinimo ir tapo viena ryškiausių figūrų Vienos muzikiniame gyvenime.

Nors Requiem tradiciškai yra vadinamos Romos katalikų mišios už mirusiuosius, tačiau protestantiškai užaugintas J. Brahmsas pasirinko kitą kelią. Atmetęs klasikinius lotyniškus mišių tekstus, kompozitorius savo kūriniui panaudojo eilutes iš reformatoriaus Martino Lutherio (1483–1546) į vokiečių kalbą išverstos Biblijos – taip Requiem tapo „vokiškasis“. Savo laiškuose Brėmeno katedros muzikos direktoriui Martinui Reinthaleriui J. Brahmsas rašė, kad jis mielai išvengtų netgi žodžio „vokiškasis“ ir pavadintų šį kūrinį „Žmogiškuoju Requiem“.

Skirtingai nei Romos katalikų liturgijoje, kur Requiem prasideda malda už mirusiuosius („Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie!“), J. Brahmso kūrinyje dėmesys sutelkiamas į likusius gyvuosius: „Palaiminti liūdintys, jie bus paguosti“ (iš „Palaiminimų“, Mt 5,4). Nors Dievas išlieka vilties ir paguodos šaltiniu, visą kūrinį persmelkia šviesi, humanizmo kupina atjauta. J. Brahmso „Vokiškasis Requiem“ susideda iš septynių dalių: I. Palaiminti liūdintys, II. Visa žmonija – tarsi žolė, III. Viešpatie, parodyk man mano pabaigą, IV. Kaip mielos Tavo buveinės, V. Dabar jūs liūdite, VI. Mes juk neturime čia pasiliekančio miesto, VII. Palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Šių dalių eigoje klausytojas leidžiasi į kelionę nuo gedulo iki galutinio amžinos ramybės pažado. Tačiau pripildo ne kelionės tikslas, o pati kelionė.