2025
KVCH PAŽAISLIO FESTIVALĮ PRADĖS DIRIGUOJANT H. PISHKARUI
2025
05
28
Į duris beldžiasi vasara, kaip ir kasmet nuskambėsianti Pažaislio muzikos festivalio koncertų akordais. Šį kartą Pažaislio vienuolyno varpai festivalį paskelbs jau trisdešimtąjį kartą. Istoriniu tapusiame pirmajame Pažaislio muzikos festivalio koncerte skambėjo didinga Georgo Friedricho Händelio oratorija „Mesijas“.
Po trisdešimties metų šis ypatingas kūrinys ir vėl grįžta į magiška aura spinduliuojančią vienuolyno erdvę. Pirmajame koncerte grojo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dainavo Kauno valstybinis choras ir solistai, dirigavo šviesaus atminimo maestro Petras Bingelis. Jubiliejiniame koncerte ir vėl dainuos Kauno choras, bet šį kartą lydimas Lietuvos kamerinio orkestro, tarptautinis solistų kvartetas, o prie dirigento pulto stos iraniečių kilmės dirigentas, išsilavinimą įgijęs savo tėvynėje ir Vokietijoje, šiuo metu Italijoje reziduojantis Hosseinas Pishkaras.
Su juo apie muziką, gyvenimą ir, žinoma, visų itin laukiamą koncertą kalbasi operos solistas, baritonas Giedrius Prunskus, rašoma pranešime žiniasklaidai. – Esate iranietis. Jūsų šalies kultūra turi labai gilias ir senas tradicijas. Ne išimtis ir tradicinė persiška muzika. Kaip nutiko, kad Jūs pasukote klasikinės muzikos kryptimi? – Klasikinė muzika Irane turi labai stiprias pozicijas. Tiesa, dėl įvairiausių priežasčių apie tai negirdime vakarų pasaulio žiniasklaidoje. Kai atvykau studijuoti į Vokietiją, sulaukdavau tokių klausimų, kad net pamanydavau: „Dieve, ką jūs išvis žinote apie Iraną?“ Atrodė, daugelis mano, kad iraniečiai – barbarai. Deja, tokia yra žiniasklaidos ir politikų formuojama nuomonė. Iš tiesų Irane gyvuoja neaprėpiamai didžiulė teatro ir klasikinės muzikos kultūra. Juk Teherano simfoniniam orkestrui jau daugiau nei šimtas metų. Ir klasikinės muzikos studijoms pas mus yra visos galimybės. Aš, būdamas ketverių, pradėjau mokytis persiškos muzikos, grodamas tradiciniais instrumentais, o mano sesuo grojo smuiku. Tiesa, mano tėvai neturi nieko bendra su muzika, o kodėl mes, jų vaikai, pasukome muzikantų keliu – ilga ir sunkiai suvokiama istorija. Bet ji per ilga, kad tilptų į šį pokalbį, tad telieka tai maža intriga.
Po trisdešimties metų šis ypatingas kūrinys ir vėl grįžta į magiška aura spinduliuojančią vienuolyno erdvę. Pirmajame koncerte grojo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dainavo Kauno valstybinis choras ir solistai, dirigavo šviesaus atminimo maestro Petras Bingelis. Jubiliejiniame koncerte ir vėl dainuos Kauno choras, bet šį kartą lydimas Lietuvos kamerinio orkestro, tarptautinis solistų kvartetas, o prie dirigento pulto stos iraniečių kilmės dirigentas, išsilavinimą įgijęs savo tėvynėje ir Vokietijoje, šiuo metu Italijoje reziduojantis Hosseinas Pishkaras. Su juo apie muziką, gyvenimą ir, žinoma, visų itin laukiamą koncertą kalbasi operos solistas, baritonas Giedrius Prunskus, rašoma pranešime žiniasklaidai. – Esate iranietis. Jūsų šalies kultūra turi labai gilias ir senas tradicijas. Ne išimtis ir tradicinė persiška muzika. Kaip nutiko, kad Jūs pasukote klasikinės muzikos kryptimi? – Klasikinė muzika Irane turi labai stiprias pozicijas. Tiesa, dėl įvairiausių priežasčių apie tai negirdime vakarų pasaulio žiniasklaidoje. Kai atvykau studijuoti į Vokietiją, sulaukdavau tokių klausimų, kad net pamanydavau: „Dieve, ką jūs išvis žinote apie Iraną?“ Atrodė, daugelis mano, kad iraniečiai – barbarai. Deja, tokia yra žiniasklaidos ir politikų formuojama nuomonė. Iš tiesų Irane gyvuoja neaprėpiamai didžiulė teatro ir klasikinės muzikos kultūra. Juk Teherano simfoniniam orkestrui jau daugiau nei šimtas metų. Ir klasikinės muzikos studijoms pas mus yra visos galimybės. Aš, būdamas ketverių, pradėjau mokytis persiškos muzikos, grodamas tradiciniais instrumentais, o mano sesuo grojo smuiku. Tiesa, mano tėvai neturi nieko bendra su muzika, o kodėl mes, jų vaikai, pasukome muzikantų keliu – ilga ir sunkiai suvokiama istorija. Bet ji per ilga, kad tilptų į šį pokalbį, tad telieka tai maža intriga. Išbandė išmanųjį laikrodį „Huawei Watch Fit 4“: rezultatai nustebino labiau, nei tikėjosi Taigi, vėliau ėmiau mokytis Carlo Orffo mokykloje, grojau barokine fleita ir mušamaisiais, derindamas tai su persiškos muzikos mokslais. Tuo metu Teherane buvo suburtas jaunimo orkestras, kuriame grojo mano sesuo. Man tuo metu buvo gal devyneri ir, vedinas smalsumo, kartą užėjau į jų repeticiją. Jie grojo trečiąją pirmosios Gustavo Mahlerio simfonijos dalį. Tai man buvo didžiulis sukrėtimas. Šokas. Puikiai prisimenu, kaip pagalvojau: „Kokia gi tai muzika? Noriu sužinoti, kaip ji sukomponuota.“ Ėmiau skaityti knygas ta tema ir supratau, kad noriu tapti dirigentu. Sužinojau, kad tam reiktų studijuoti kontrapunktą, harmoniją ir kitus dalykus, kurių studijoms Irane yra puikios sąlygos – turime įvairiausios literatūros, analizuojančios tiek rusiškas, tiek amerikietiškas, tiek europietiškas muzikos komponavimo tradicijas.
Po trisdešimties metų šis ypatingas kūrinys ir vėl grįžta į magiška aura spinduliuojančią vienuolyno erdvę. Pirmajame koncerte grojo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dainavo Kauno valstybinis choras ir solistai, dirigavo šviesaus atminimo maestro Petras Bingelis. Jubiliejiniame koncerte ir vėl dainuos Kauno choras, bet šį kartą lydimas Lietuvos kamerinio orkestro, tarptautinis solistų kvartetas, o prie dirigento pulto stos iraniečių kilmės dirigentas, išsilavinimą įgijęs savo tėvynėje ir Vokietijoje, šiuo metu Italijoje reziduojantis Hosseinas Pishkaras. Su juo apie muziką, gyvenimą ir, žinoma, visų itin laukiamą koncertą kalbasi operos solistas, baritonas Giedrius Prunskus, rašoma pranešime žiniasklaidai. – Esate iranietis. Jūsų šalies kultūra turi labai gilias ir senas tradicijas. Ne išimtis ir tradicinė persiška muzika. Kaip nutiko, kad Jūs pasukote klasikinės muzikos kryptimi? – Klasikinė muzika Irane turi labai stiprias pozicijas. Tiesa, dėl įvairiausių priežasčių apie tai negirdime vakarų pasaulio žiniasklaidoje. Kai atvykau studijuoti į Vokietiją, sulaukdavau tokių klausimų, kad net pamanydavau: „Dieve, ką jūs išvis žinote apie Iraną?“ Atrodė, daugelis mano, kad iraniečiai – barbarai. Deja, tokia yra žiniasklaidos ir politikų formuojama nuomonė. Iš tiesų Irane gyvuoja neaprėpiamai didžiulė teatro ir klasikinės muzikos kultūra. Juk Teherano simfoniniam orkestrui jau daugiau nei šimtas metų. Ir klasikinės muzikos studijoms pas mus yra visos galimybės. Aš, būdamas ketverių, pradėjau mokytis persiškos muzikos, grodamas tradiciniais instrumentais, o mano sesuo grojo smuiku. Tiesa, mano tėvai neturi nieko bendra su muzika, o kodėl mes, jų vaikai, pasukome muzikantų keliu – ilga ir sunkiai suvokiama istorija. Bet ji per ilga, kad tilptų į šį pokalbį, tad telieka tai maža intriga. Išbandė išmanųjį laikrodį „Huawei Watch Fit 4“: rezultatai nustebino labiau, nei tikėjosi Taigi, vėliau ėmiau mokytis Carlo Orffo mokykloje, grojau barokine fleita ir mušamaisiais, derindamas tai su persiškos muzikos mokslais. Tuo metu Teherane buvo suburtas jaunimo orkestras, kuriame grojo mano sesuo. Man tuo metu buvo gal devyneri ir, vedinas smalsumo, kartą užėjau į jų repeticiją. Jie grojo trečiąją pirmosios Gustavo Mahlerio simfonijos dalį. Tai man buvo didžiulis sukrėtimas. Šokas. Puikiai prisimenu, kaip pagalvojau: „Kokia gi tai muzika? Noriu sužinoti, kaip ji sukomponuota.“ Ėmiau skaityti knygas ta tema ir supratau, kad noriu tapti dirigentu. Sužinojau, kad tam reiktų studijuoti kontrapunktą, harmoniją ir kitus dalykus, kurių studijoms Irane yra puikios sąlygos – turime įvairiausios literatūros, analizuojančios tiek rusiškas, tiek amerikietiškas, tiek europietiškas muzikos komponavimo tradicijas.
