2025

Pažaislio muzikos festivalis šiais metais mini savo 30-metį, tai – vienas ilgaamžiškiausių, ilgiausios trukmės, daugiausia skirtingų erdvių ir netgi skirtingų profesionaliosios muzikos žanrų apimantis festivalis Lietuvoje, rašoma festivalio pranešime žiniasklaidai, kuriame – pokalbis su festivalio meno vadovu tenoru Edgaru Montvidu.

Kasmet ištikimi gerbėjai laukia šios visą vasarą trunkančios muzikos meno fiestos, kurios publikos ratas taip pat su ilgėjančia gyvavimo trukme vis platėja.

Suvoktina, jog tai rengėjams yra iššūkis ir išbandymas vėl ir vėl atrasti kuo nustebinti, pradžiuginti, sudominti ir apdovanoti žiūrovus, tačiau, neabejotina, kartu festivalio programos rengimas ir kiekvieno renginio organizavimas, išpildymas, lydimas sėkmės, publikos žavėjimosi, padėkų, išreiškiamų ovacijomis, yra didžiausias įkvėpimas ir paskatinimas siekti dar daugiau, plėsti galimybes, paneigti bet kokias esančias ribas, pranokti tai, kas jau sukurta, kas įgyvendinta, kad meno galia skleistųsi, vienytų meilėje muzikai.

– Gerbiamas Edgarai, esate dalinęsis, jog pasiūlymas tapti Pažaislio muzikos festivalio meno vadovu iš pradžių kiek išgąsdino, sukėlė nerimastį – ar sugebėsiu, ar pavyks suderinti pareigas, jų diktuojamas užduotis ir aktyvią operos solisto karjerą?.. Jau penkti metai, kaip regite, vertinate ir apibūdintumėte savąją patirtį?

– Manasis intuityvus noras imtis šio darbo pasiteisino. Esu kūrybingas, žinių trokštantis žmogus, tad idėjų kol kas man nestinga. Dainuodamas svečiose šalyse, nuolat mezgu kontaktus su įvairiais atlikėjais, dirigentais, kolektyvais ir kviečiu juos atvykti į Pažaislio muzikos festivalį. Tai – ne kabinetinis darbas, turi nuolat keliauti, lankytis, klausyti, bendrauti, kviesti. Šiuo atveju puikiai dera abi veiklos: kaip atlikėjo ir kaip meno vadovo. Be abejo, meno vadovo pareigos mane labai praturtina, plečia muzikos suvokimo ribas, lavina skonį. Tiesiog moko, dovanoja naują patirtį, kuria, neabejoju, pasinaudosiu ateityje.

– Kokias patirtis įvardintumėte asmeniniais, o kartu ir komandiniais didžiausiais iššūkiais, išbandymais, su kuriais susidurta ir kurie sėkmingai išspręsti, todėl tapę svarbiais pasiekimais, laimėjimais? Kokias patirtis akcentuotumėte, kaip leidusias, paskatinusias augti, tobulėti, išnaudoti iki tol nežinotus talentus, išplėtoti Jūsų asmenybės reikšmingas savybes.

– Su įvairiausiais iššūkiais susiduriame kasmet ir nuolat, tai normali būsena. Kaip ir visi meną kuriantys ir siūlantys, organizuojantys, esame priklausomi nuo mecenatų geranoriškumo. Festivalis turi gerų, laiko patikrintų draugų, įgyjame ir naujų.

Esame labai nedidelis kolektyvas, tai, mano manymu, yra privalumas – nepasiklystame biurokratinėse džiunglėse. Mes kartu su Lina Krėpštaite rūpinamės menine festivalio dalimi, Giedre Mikaitiene – žemiškąja (šypteli). Tačiau nėra taip, kad nesąveikautume tarpusavyje. Kartu sprendžiame visas problemas, nuo rėmėjų iki reklamos, naujų erdvių koncertams paieškų ir t. t. Tai labai komandinis darbas. O komanda, mano galva, yra puiki. Puiki mokykla!

Mieguistas patogumas, sotumo jausmas gali būti labai pavojinga savijauta menininkui. Kūrybinis alkis, žingeidumas, gebėjimas stebėtis yra ta varomoji jėga, neleidžianti vandeniui užpelkėti. Būtina nuolat praverti duris bei langus ir sukelti skersvėjį! Kalbu metaforomis, tačiau turiu drąsių ambicijų!

– Kaip festivalio meno vadovas, taip pat ilgametis festivalio dalyvis, išpildęs ne vieną unikaliai išskirtinės programos koncertą, ir, žinoma, kaip klausytojas, žiūrovas, apibūdinkite Pažaislio muzikos festivalį – kas ir koks jis, galvojant būtuoju, esamuoju ir, tikėtina, būsimuoju laiku.

Kas ir kokios išskirtinės unikalumo žymės, kurias regite ir įvardintumėte, remdamasis savo pasauline patirtimi, muzikine raiška aplankytų tarptautinių festivalių horizonto kontekstu, išgryninkite Pažaislio muzikos festivalį, kaip tą baroko perlą.

– Manau, nesuklysiu sakydamas, kad laikas ir yra tas puikusis grynintojas, išbandytojas. Laikas patikrina ar buvai teisus, leidžia į dalykus pažiūrėti retrospektyviai – tarsi koks paukštis (ar dronas, kalbant 21 amžiaus realijų kalba (šypteli)), pakilęs pamatai visą paveikslą, o ne tik mažas detales būdamas labai arti įvykių.

Prašyčiau pasidalinti asmenine pajauta – rega, klausa, uosle, lytėjimu – visa apimančiais potyriais, kas, ką ir kaip sužadina, sujaudina lankymasis ir dargi dainavimas Pažaislio vienuolyno kiemelyje, juk tai tokia unikali, sakralios vietos atmosfera apglėbianti erdvė?..

– Visi, apsilankę šioje erdvėje, nelieka abejingi. Čia juntama istorinė meno ir religijos įkrova. Elegantiškos barokinės linijos suteikia taip šiandien reikalingos harmonijos. Svečiams nuolat siūlau atvykti į koncertą Pažaislio vienuolyne keliomis valandomis anksčiau ir pasivaikščioti palei marias, paskanauti puikių patiekalų čia įsikūrusiame restorane, pasimėgauti ramybe, o tada jau – klausytis koncerto!

– Drįstu teigti, kad Jums įsiliejus į festivalio organizatorių komandą, reikšmingai išsiplėtė koncertų erdvių laukas, taip pat festivalis išsiskleidė nebe kaip tik klasikinės akademinės muzikos žiedas, bet atsiskleidė kaip apskritai profesionalaus įvairiažanrio, daugiastilio skambesio scena.

Kaip Jūs tai regite, vertinate; ar pavyko pritraukti daugiau auditorijos, ypač galvojant apie jaunąją kartą; ar pavyko pasiekti tuos, kurie galbūt linkę akademinę muziką aplenkti, manydami, kad jos nesuprasią, kad ji pernelyg sudėtinga; ar tiesiogine ir perkeltine prasme festivalio vizija Klasikinė muzika be frako jau įgyvendinama, kartu ir misija – kurti meilę muzikai, įgalina suburti 21 amžiaus visuomenę, siūlant jai daugybę įvairių patirčių, tačiau kartu atvedant ir į klasikinės muzikos koncertą?

– Nuolat ieškome naujų erdvių, naujų formų, naujo skambesio. Kol Kaunas neturi modernios koncertų salės, tol muziką nešame ten, kur tik galime, kaip kokį deglą (šypsosi).

tivalio pavadinime užkoduota žinia – Pažaislio muzikos festivalis, nors pirmiausia orientuojamės į klasikinę muziką, tačiau džiaugiuosi, jog į savo programas įtraukiame ir kitokio žanro profesionaliosios muzikos.

Mano galva, jaunoji auditorija pati turi atrasti meilę muzikai. Jokiais būdais nereikėtų prievarta versti jaunus žmones klausytis kartais gan sudėtingos klasikinės muzikos. Mūsų misija – supažindinti, tarsi pasiūlyti degustuoti įvairius muzikos skonius, kviesti leistis į įvairiausius, galbūt ir netikėtus muzikinius potyrius, o paskui kiekvienas jau pats pasirinks, kas patinka, kas ne. Tam tikrai muzikai reikia patirties. Juk nesiūlome kūdikiui mėlynojo pelėsinio sūrio! Viskas savo laiku.