2024

Choro dainininkė, pirmasis altas Aurelija Sinicienė dalinasi įspūdžiais iš koncertų.

Gastrolės su Kauno valstybinio choro moterų grupe prasidėjo sėkmingai. Po vakarykščio koncerto mintys liko pilnos estetinio pasitenkinimo, užpildyto garsais, kurie leido pajusti begalinę visatos erdvę. Pamenu, kaip nekartą beklausydama siuitos pagalvojau, ar įmanoma dar tobuliau atlikti šį kūrinį. Londono simfoninis orkestras diriguojant Antonio Pappano grojo tiesiog virtuoziškai. Šio orkestro skambesį išskirčiau kaip itin minkštą, bet tvirtą ir nepalaužiamai galingą kulminaciniuose epizoduose. Muzikavimas plastiškas, tobulai sinchroniškai paslankus, gilus ir tuo pačiu lengvas. Dinaminiai niuansai, net patys smulkiausi išvystomi akimirksniu, o didžiosios kulminacijos nuoseklios, neperkrautos, neužgožtos mušamųjų lavinos, ypač pirmojoje Marso siuitos dalyje, kur mušamieji ir žemųjų tembrų instrumentai kuria kovingąją atmosferą. Vakar orkestras tiesiog pademonstravo itin plačią dinaminę skalę bei savo aukščiausią muzikinę meistrystę. Pirmoji siuitos dalis sudomina, įtraukia savo veržlumu, atkaklumu ir ritminga pulsacija, prikausto klausytoją ir priverčia įsitraukti į užburiančią nežemišką patirtį, o paskutiniai akordai tiesiog pribloškia. Antroje siuitos dalyje viskas nurimsta iki tokio lygmens, kad tas skambesio lygumas priverčia pamesti laiką ir sustoti bei žavėtis ramybe ir kažkokioje nenusakomoje paslaptyje vis sužvilgančiu spindesiu. Smuiko solo fragmentai archaiški, lengvi, svajingi, bet subtiliai gundantys, net erotiški. Sekanti dalis prasideda gyvais, vingriais melodiniais pasažais, greitu judančiu scherzo ir priverčia pamiršti subtilumą vis peraugantį į trumpus, veržlius dinaminius polėkius. Leidžia pajausti orkestro gebėjimą aktyviai pulsuoti ir išlaikyti tvirtą charakterį ir tikslumą. Jupiterio dalis siuitoje nuotaikingiausia, sukuriama pakili, bet kartu ir linksma atmosfera, tačiau muzikinė medžiaga nėra paprasta, ji labai veržli. Ši dalis man paliko šventišką ir pakilų įspūdį bei sužavėjo savo kompoziciniu spalvingumu, orkestro gebėjimu kurti optimizmo kupiną šviesų piešinį. Saturnas - lyg niekur jau nebeskubantis, mąslus, su liūdesio šleifu tingiai keliaujantis kūnas. Šios dalies visai kitokia muzikinė spalva, kita nuotaika, susidaro įspūdis, kad viskas kas linksma lieka nutolę praeityje, o ateityje kažkokia neišvengiama artėjanti neaiški perspektyva, kuri ateina neatsiklausdama lyg žmogiškoji lemtis. Orkestras tolygiai, tarsi neskubotais potėpiais, palaipsniui išaugina muzikinę medžiagą iki maršo, dramatiškai apvainikuojančio, savotiško būties himno, kuris nukreipia į šviesą bei viltį.

Uranas - galia ir pergale tviskanti siuitos dalis. Preciziškai ir tiksliai skambantys orkestro pučiamieji nepalieka abejingų savo veržlumu ir kategoriška keturių natų garsaeilio tema. Orkestras šioje dalyje parodė savo tvirtą ir tiesaus garso spalvą bei puikią pučiamųjų grupės formą. Paskutinė siuitos dalis, mūsų išlauktoji dalis, kai jai atėjus supranti, jog gali tampi tos begalybės šiame koncerte maža, bet reikšminga dalimi. Tai kita planeta... Mūsų Neptūnas, kur turime pamiršti apie savo žmogiškąją prigimtį, kur turime tapti lengvos kaip dūšelės, paslankiai sklandančios beribe ir neapibrėžta erdve. Čia jokio liūdesio, jokios aistros, jokių jausmų... Įsiliejame į tą nežemišką erdvę ir sklandom... Pirmieji sopranai ima slysti lyg stikliniu paviršiumi be svorio, be laiko tėkmės, šiurpsta oda nuo nepažinto būvio, emocijos... Kiti mūsų balsai įsilieja ir persipina vieni su kitais, kaip ir prieš tai skambėję arfų bei styginių melodijų dialogai. Bendras skambėjimas lėtai vystosi ir keliauja, kol tampa tarsi išblurintas lyg drobėje, tolstantis begalybės paveikslas... Siutos dalys: 1. Marsas, karo atnešėjas. 2. Venera, taikos atnešėja. 3. Merkurijus, sparnuotasis pasiuntinys. 4. Jupiteris, linksmybių atnešėjas. 5. Saturnas, senatvės atnešėjas. 6. Uranas, magas. 7. Neptūnas, mistika.